Obelių miestelis įsikūręs prie Kriaunos upės, rytiniame Obelių ežero ir gretimo Našio ežero krante, prie Radviliškio — Panevėžio - Daugpilio geležinkelio linijos, 14 km į rytus nuo Rokiškio. Vietovės vardas yra augmeninės kilmės ir reiškia obelį.

Obelių apylinkės proistorė yra sena. Obe¬lių dvaras, įsikūręs šiauriniame Našio ežero krante, tikrai buvo jau XV a. Pirmą kartą jo vardas minimas D.L.K. teismo aktuose 1509 m.; tada jis priklausė didžiajam kunigaikščiui. 1529 m. Lietuvos—Livonijos sienų sutartyje minimi ir Obeliai. Amžių būvyje dvarą valdė Giedraičiai, Tiškevičiai, Petkevičiai ir kiti valdytojai. Ilgainiui prie dvaro susikūrė ir miestelis. 1551 m. sidabrinės mokesčio sąrašuose jis minimas mokąs 5 kapas grašių. Valstybės iždui jis duodavo 300-500 kapų grašių. 1560 m. karalius Žygimantas Augustas, norėdamas gauti pinigų vesti karui prieš Maskvą, užstatė Obelių dvarą, drauge su kitais, Bobruisko seniūnui St. Dovainai. Iš 1567 m. inventoriaus matyti, kad tuo metu dvarui priklausė 17 kaimų. XVIII a. pabaigoje Obelių dvaras buvo vienas iš geriausiai ūkiškai tvarkomų Lietuvos dvarų. 1780 m. dvaro žemėje buvo pasėjama 480 pūrų pasėlių, buvo išplėsta gyvulininkystė (44 karvės, iš kurių - 20 olandų veislės, 22 telyčios, 10 veršių, 12 ožkų, 98 avys ir 79 kiaulės). Dvaro ekonomui buvo įsakyta artimiausiu laiku karvių padidinti iki 80, o prieauglio iki 36. Tada Obelių dvaras pieno produktus gamindavo rinkai. Nuo kiekvienos melžiamos karvės turėdavo pagaminti 6 gorčių didumo statinaitę sviesto ir 60 džiovintų sūrių. 1781 m. dvaro žemę arė 19 jaučių. 1781. IV. 23 instrukcijoje Obelių dvaro ekonomui nurodoma, kad valstiečiai rudenį ir pavasarį turi gerai įdirbti savo nuosavus sklypus ir gerai juos įsėti. Nusikaltusieji baudžiami pamokomuoju būdu. Toliau nurodoma, kad kiekvieno vyresniojo pareiga žiūrėti, kad žmonės neištvirkautų, Dievo neįžeidinėtų; valstiečiai turi pildyti visas bažnytines prievoles, eiti į bažnyčią, kalbėti reikiamas maldas; neklusniuosius raginama bausti, grasinant dviem lažo dienomis arba rykštėmis. Instrukcijos pabaigoje vyresnieji įpareigojami neleisti valstiečių tarpe burtų bei kerėjimų, traukti juos nuo visokių prietarų, sergėti nuo šventų dienų niekinimo sunkiu darbu. Jau XVIII a. pabaigoje dvare buvo įvesta anais laikais labai pažangi keturlaukė žemės dirbimo sistema.

XIX a. viduryje Obelių apylinkės baudžiauninkai pradėjo bruzdėti prieš dvarponius. 1861 m. kumečiai nuėjo pas dvarininką Petkevičių ir pareiškė jam nebetarnausią. Pasipriešinimui nuslopinti buvo iškviestas rusų karinis dalinys, vadovaujamas plk. Skvorcovo. 1896 m. Obelių dvare įvyko darbininkų streikas, vienas iš pirmųjų Lietuvoje.

1629 m., karaliaus Žygimanto III pavedi¬mu, Obeliuose pastatyta medinė bažnyčia; tačiau nežinia, ar ji buvo pirmoji. 1860 m., parapiečių lėšomis ir kan. Steponavičiaus pastangomis, pastatyta nauja medinė bažnyčia, o 1899 m. klebonas kun. V. Birutavičius, drauge su parapiečiais, pastatė gražią Šv. Onos mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. Obeliai buvo ir dekanato centras; dekanatas 1849 m. atskirtas nuo Vilniaus vyskupijos ir priskirtas Žemaičių vyskupijai. XVIII amžiuje Obeliuose buvo ir parapinė mokykla, kurioje 1781 m. mokėsi 22 mokiniai, iš kurių 18 buvo valstiečių vaikai. 1806 m. mokyklą lankė 10 mokinių. 1828 m. mokyklos namai buvo užimti audimo fabriko. Vysk. M. Valančiaus laikais mokykla atkurta, vėliau surusinta. 1912 m. įsteigta mergaičių ūkio mokykla, kurią 1914 m. lankė apie 100 mergaičių.

Obelių miestelis pradėjo kilti XIX a. pabaigoje, kai pro jį buvo pravesta geležinkelio linija; ji ėjo už 1 km į šiaurę nuo miestelio. Pamažu išaugo Obelių geležinkelio stoties miestelis ir susiliejo su Obeliais. 1899 m. baisus gaisras sunaikino Obelius: liko vos 10 namų (šiaurinėje miestelio dalyje); sudegė ir bažnyčia, nes nebuvo gaisrui gesinti priemonių; tik gaisrui baigiantis atvažiavo Daugpilio ir Panevėžio ugniagesiai. Praėjo kiek laiko, kol Obeliai atsistatė.

Carinės Rusijos laikais Obeliai buvo valsčiaus centras ir priklausė Zarasų (tada Novo-aleksandrovsko) apskričiai.

Tautinis lietuvių atgimimas Obeliuose ir apylinkėse prasidėjo gana anksti. 1877 m. čia jau buvo kooperatyvas, vienas seniausių Lietuvoje. Obelių dvaro savininkės grafienės G. Przezdzieckienės rūpesčiu Obelių dvare įsteigta mergaičių žemės ūkio ir namų ruošos mokykla, kurioje mokslas tęsdavosi trejus metus; buvo ir bendrabutis. Mokykla išleido nemaža išmokslintų namų šeimininkių.

Spaudos draudimo laikais Obelius pasiekdavo lietuviškos knygos ir laikraščiai, platinami vietinių ir kitų apylinkių knygnešių. Prieš I-jį pasaulinį karą čia vargoninkavo kompozitorius Mikas Petrauskas, vedęs ne tik bažnytinį chorą, bet ir orkestrą. Pas M. Petrauską mokėsi ir kitas žymus kompozitorius J. Gruodis. XIX a. gale Obeliuose sukomponuotos liet. mišios ir prieš 1900 m. viešai sugiedotos bažnyčioje. Ir Kipras Petrauskas Obeliuose pradėjo savo pirmuosius dainos bandymus. Tada Obelių bažnyčia nejučiomis virsdavo koncertų sale. 1908 m. atkurtas Blaivybės draugijos skyrius su 200 narių, pastatyti parapijos namai, kuriuose 1909 m. įkurta arbatinė. 1907. V. 31 suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Įsteigta parapijos biblioteka, kurioje 1909 m. buvo 560 knygų. Daug Lenkijos menininkų prieš I pasaulinį karą lankydavosi Obeliuose, viešėdavo dvare ir piešdavo paveikslus.

1905 m. priešrusiškame sąjūdyje obeliškiai buvo labai aktyvūs. Jau tų metų rudenį Obeliuose šventadieniais ir turgaus dienomis buvo agituojama prieš rusų valdžią. Iš Kauno gubernijos žandarų viršininko plk. Šlichtingo 1905. XII. 7 pranešimo Kauno gubernatoriui matyti, kad buvę skleidžiami gandai, jog atvykstą juodašimčiai griauti lietuvių gyvenviečių. Valsčiaus sentikiai—kolonistai pabūgo, kad lietuviai gali jiems už įvairius jų nedorus darbus keršyti, tad nemaža jų dalis pabėgo iš savo sodybų ir persikėlė pas kitus sentikius bei savo gimines Smalvų bei Salako valsčiuose. XII. 7 sukilėliai atstatė rusų pareigūnus, mokytojus ir įkūrė lietuviškąją administraciją. 1905. XII. 20 pik. Ivanovas, 7-jo dragūnų pulko skrajojančio baudžiamojo vieneto vadas, telegrama pranešė Kauno gubernatoriui, kad jis numalšinęs sukilimus Obelių ir kituose valsčiuose, artilerija išgriovęs pastatus, kuriuose buvo gaminami šaltieji ginklai. Buvo sulaikyti: Jonas Zakarevičius, Leonas Gylys, Motiejus Giedžiūnas, Justinas Vienožinskis ir jo sesuo Liudvika, Juozas ir Kazys Lasinskai, Jonas Jurkevičius.

Nepriklausomybės metais, prijungus Kriaunų valsčių, Obeliai tapo didelio valsčiaus (apie 15.000 gyv.) centru. Prie glžk. sto¬ties įruošta rr.itinė su sandėliais ir vagonais— šaldytuvais. Miestelyje būdavo dideli turgai, kurių metu kooperatinės ir privatinės verslovės ir atskiri pirkliai supirkdavo žemės ūkio produktus, galvijus, paukščius. Gyvai veikė kredito draugijos, įsteigta didžiulė garinė pieninė; ligi 1931 m. veikė vartotojų bendrovė „Nauda", vėliau kooperatyvas „Viltis", geležinkelių remonto dirbtuvės, malūnas, lentpiūvė, elektrinė, spirito varykla, nemaža amato dirbtuvių, sveikatos bei veterinarijos punktai, vaistinė, valsčiaus savivaldybė (nuosavi dviejų aukštų mūriniai namai), pradžios mokykla, viešoji biblioteka, girininkija (Audronių k.), rajoninio agronomo, policijos, pasienio policijos įstaigos. Ant Našio ežero ledo žiemą būdavo ruošiamos arklių lenktynės( nuo 1934 m.), sutraukdamos daug dalyvių bei žiūrovų; 1940 m. premijuota 80 arklių.

1923 m. Obelių miestelyje ir geležinkelio stotyje (įskaitant dvarą) buvo 1280 gyventojų, 1940 m. apie 1500 gyv. Obelių dvare buvo didelis parkas, kuriuo naudojosi ir miestelio gyventojai. 1938 m. naujas parkas užsodintas tarp miestelio ir geležinkelio stoties. Dvare buvo senas vėjinis malūnas, vėliau paverstas gariniu. Dvaro laukai būdavo užsodinami degtinės varyklai reikalingomis bulvių veislėmis.

Nepriklausomybės metais Obeliai buvo gyvas kooperatinio judėjimo centras. 1924 m. įsteigtas Žemės ūkio kooperatyvas „Viltis". 1940 m. jis turėjo nuosavus namus 35.000 lt. vertės ir per 20.000 lt. savų kapitalų. Kooperatyvas laikė Obelių stotyje naftos produktų tankus ir aprūpindavo Obelių, Dusetų, Antazavės rajonus. 1939 im. prekybos apyvarta siekė per 1.500.000 litų.

1941 m. kovose su rusais žuvo eilė lietuvių sukilėlių; jie palaidoti kapinėse, kur pastatytas gražus paminklas.

1950-1959 m. Obeliai buvo paversti rajono centru; rajonas apjungė 24 kolchozus su 4400 kolchozinių baudžiauninkų kiemų. 1959. I. 24 Obelių rajono žemės priskirtos Rokiškio ir Zarasų rajonams, patys Obeliai — Rokiškio rajonui. 1959 m. mieste buvo 1907 gyventojai (805 vyrai ir 1102 moterys), 1963 m. 1800 gyventojų.

Iš knygos Bronius Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA“