Kartenos miestelis išsistatęs prie Minijos upės, kur j ją iš kairės pusės įteka Alantas (39,4 km ilgumo), 15 km į š.r. nuo Kretingos, 23 km į v. nuo Plungės. Kartena yra slėnyje ; čia pat aukštas (apie 60 m) Minijos krantas. Miestelis skendėdavo soduose ir gėlių darželiuose, jaukiose giraitėse. Miestelio vardas, prof. S. Kolupailos aiškinimu, galėjęs kilti nuo Kartenalės upelio (kair. Minijos intakas, 12,6 km ilgumo). Šis upelis, kurio vardas susideda iš dviejų vienodo vardo šakų, į Miniją įteka iš kair. pusės 12 km žemiau Kartenos. Reikia manyti, kad senaisiais amžiais Kartena bus buvusi prie Kartenalės upelio, o vėliau, gal būt, dėl kurių nors nelaimių (bado, maro ar pn.) nukelta į kitą vietą.

Istoriniai duomenys. Kartena gyvenama nuo seniausių laikų. Tai patvirtina čia esąs naujojo geležies amžiaus kapynas ir piliakalnis. Sena ir rašytoji Kartenos istorija: vietovė pirmą kartą minima 1253 m. Ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte ir vadinama Kartine. Tada Kartena priklausė Ceklio sričiai.

Kartenos dvaras senas; XVI a. priklausė Sapiegoms. Yra išlikę keli XVII-XVIII a. inventoriai. Iš jų matyti, kad Kartena buvo dvaras, valsčius, grafija; žinomas ir Kartenos miestelis. 1694-1697 m. inventoriuje paskelbti Kartenos valsčiaus baudžiauninkų nuostatai. 1699 m. Kartenos valdų inventoriuje aprašytas miestelis, pažymėtos gatvės, turgavietė, surašyti gyventojai. Tada Kartenoje buvo 2 smuklės. Iš 1711 m. inventoriaus matyti, kad Kartenoje buvo dvaro rūmai, pastatyti prie Minijos kranto; dvare buvo malūnas, bravoras; pažymėti tiltai. 1723, 1767 m. inventoriuose aprašytas miestas ir surašyti dvarui priklausiusieji kaimai. 1787 m. inventoriuje Kartena vadinama grafija. 1717-1718 m. Naujosios Kartenos (Mišučių palivarko) valstiečiai skundėsi kng. J. Sapiegai, kad dvaro valdytojas J. Korvinas-Petrauskas, valdęs Karteną per administratorių T. Arbačiauską, juos visiškai nuskurdinęs; daugumas jų išbėgioję, palikdami savo turtą, kuris atitenkąs dvarui. Valstiečiai savo skunde parašė net 44 punktus, kuriuose sužymėtos atskirų valstiečių skriaudos. Daugumas skundų Sapiegų nepasiekdavo, bet pastarasis, matyt, pasiekė, nes Sapiegai pareikalavus, Petrauskas administratorių teisė; kai kurios sumos atiteistos.

Po Sapiegų Karteną valdė Nagorskiai, kurie titulavosi Kartenos grafais. 1814 m. dvaras perėjo Plateriams. Baudžiava dvare buvusi sunki. Iš XVIII a. dokumentų matyti, kad dėl baudžiavos ištuštėjo daugiau ūkių, kaip Šiaurės karo ar maro metais. Valstiečiai, kaip įmanydami, priešinosi, bylinėjosi, boikotavo palivarkų steigimą, tačiau nelaimėdavo. Tuo metu Kartenos apylinkėse daug kur buvo matyti buvusių sodybų — krosnių ir kryžių likučiai.

Apie 1870 m., jau keleri metai po baudžiavos panaikinimo, Kartenos valstiečiai energingai priešinosi vadinamajam nepriemokos išieškojimui; dvare kilo stipresnis žmonių judėjimas prieš dvarponį ir jį rėmusią rusų administraciją. Kauno gubernatorius M. Obolenskis šį judėjimą pavadino sukilimu prieš valdžią. Iš 17 valstiečių tada buvo atimta žemė.

Kartenos dvaras buvo kair. Minijos krante. Paskutinis jo savininkas buvo šateikiškis grafas Adomas Plateris (žmonės sakydavo Plioteris). Tai buvo demokratiškas žmogus. Kai pasidalijus Šateikių dv. valdas jam atiteko Kartenos dvaras, jis nepanorėjo gyventi gražioje Kartenos dv. aplinkoje; jis pasirinko Kaudučių k. lygius laukus, pasistatė rūmą iš žalio molio, visiškai panašų į žemaičių ūkininkų senąjį „numą" arba trobą ir čia įruošė Gaudučių dvarą. Žmonės pasakodavo, kad Plateris Kartenos nemėgęs dėl to, kad ten buvusios kartuvės ponams ir valdžiai nusikaltusiems baudžiauninkams karti (pasak padavimus, nuo šių kartuvių, kilęs ir Kartenos vardas). Šis demokratiškas dvarininkas nevengdavęs su baudžiauninkais išgerti stipresnių gėrimų ; ta proga kartą pareiškęs, kad dvarai nebereikalingi. Tad nieko nelaukdama visa gėrikų draugija išėjusi virvėmis nešina dvaro žemės dalyti. Tačiau kažkas iš dvaro pareigūnų apie tai pranešęs telegrama rusų valdžiai, atskubėjęs pareigūnas Gaudučių dv. parceaciją sustabdęs. Kitą kartą gerokai išgėręs grafas pareikalavęs savo draugų, kad jį už kojų pakratytų; visi draugijos nariai buvę girti ir nė vienas nepagalvojęs, kas iš to kratymo gali išeiti. Keletą kartų pakratytas grafas ant kojų nebeatsistojęs ir neatgavęs sąmonės išgertuvių kambaryje baigęs savo gyvenimo kelionę. Palaidotas Kartenos kapinių koplyčios rūsyje. I pas. karo metu vokiečiai buvo rūsį ir karstą atidarę, ieškojo brangenybių; jų neradę, iš karsto kaulus išmetė.

Romos katalikų bažnyčia. 1611 m. Kartenoje buvo reformatų bažnyčia, tačiau greitai sunyko. Vysk. Jurgis Tiškevičius, matydamas, kad Salantų parapija, kuriai Kartenos tikintieji priklausė, yra per plati, prašė kng. Sapiegą, kad Kartenoje bažnyčią pastatytų. 1634 m. Mikalojus Sapiega pastatė medinę bažnyčią ir ją gerai aprūpino. Dar 1841 m. jai priklausė 70 valakų 14 margų žemės, jos kunigas gaudavo 565 s. rb. metinių pajamų, parapija apjungė 5368 katalikus. „Klebonije ta skajtos tarp gieriausiu, tur želąntes piewas ir gieras dirwas" — rašė M. Valančius. 1843 m. bažnyčiai priklausė Kartenos jurzdika, Abakų, Budrių ir Smilkščių kaimai su 156 vyriškos lyties baudžiauninkais.

Grafas Adomas Plateris norėjo Kartenos šventoriuje įruošti mūrinius rūsius savo giminės nariams laidoti. Kai tuo reikalu kreipėsi į vysk. Valančių, šis jam pareiškė, kad tiksliau būtų, jeigu grafas kapams įruošti skirtas lėšas paskirtų Kartenos mūrinės bažnyčios statybai, o bažnyčios šone būtų galima įruošti katakombą numirėliams laidoti; — „ir taip įvyktų tamstos maldingas noras ir drauge tai amžinai palaikytų fundatorių atminimą". 1873 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardo bažnyčia, kurią 1881 m. vysk. Beresnevičius pakonsekravo.

Šia proga prisimintina, kad vysk. M. Valančius rašo, esą jis dar 1815 m. girdėjęs Kartenos bažnyčioje smarkiai ant žmonių rėkiant kunigą, kad jie nepadoriu būdu šventę Jonines kalnuose. Joninėse pasireikšdavę kai kurie senosios lietuvių tikybos papročiai.

Kartenos parapija priklausė Palangos dekanatui, 1938 m. turėjo 6400 katalikų.

Kartenos bažnyčia medinė, apvesta mūrine tvora su gražiais akmeniniais vartais. Šventoriuje yra granitinės Kryžiaus kelių koplytėlės (kiekviena vis iš kitos rūšies granito). Mat, apie Karteną buvo daugybė akmenų — yra iš ko pasirinkti. Pažymėtina sena varpinė. Kartenos senosios kapinės išnyko, naujosios gi „senovės" nebeturėjo. Iš senų papročių minėtina, kad mūsų laikais šventoriuje vis dar būgnus mušdavo.

Mokykla Kartenoje buvo iš senovės laikų. Vysk. Valančiaus laikais ji buvo atgaivinta; 1853 m. ją lankė 31 mokinys. Po 1863 m. sukilimo ji uždaryta, vėliau įsteigta rusiška mokykla. 1897 m. karteniškiai pastatė namus valsčiaus valdybai ir mokyklai.

Kartenos miestelis augo prie dvaro. 1777 m. jam buvo suteiktos prekybinės privilegijos. 1897 m. Kartenoje buvo 506 gyventojai. Kartena buvo valsčiaus centras.
Tautinis lietuvių atgimimas Kartenoje ir apylinkėse prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Spaudos draudimo laikais karteniškiai buvo uolūs liet. raštų skaitytojai. Jau 1869 m. rusai darė kratas, atimdami lietuviškas knygas, bet knygnešiai ir toliau veikė.

Liet. veikla pagyvėjo po 1905 m. 1907. IX. 9 suruoštas pirmas liet. vakaras; vaidinta „Valsčiaus sūdąs" ir „Ponaitis". Įkurtas Blaivybės draugijos skyrius. 1912 m. Šv. Kazimiero draugijos skyrius turėjo 45 narius.

Nepriklausomybės metais Kartena kiek paaugo ir apsitvarkė. Išvesti šaligatviai, sutvarkytos gatvės, pastatyta keletas dviaukščių namų, pradžios mokykla. Buvo valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, policijos nuovada, kelios krautuvės; 1926 m. įsteigta „Lino" (linų pluošto perdirbimo) b-vė, 1924 m. pastatyta vandens matavimo stotis.

1923 m. miestelyje buvo 85 gyv. namai ir 620 gyventojų, dvare 124 gyventojai, 1940 m. netoli 1000 gyventojų. Iš organizacijų minėtinas šaulių būrys, turėjęs knygynėlį. Būrio vadas mokytojas Antanas Dibisteris bolševikų buvo suimtas ir Rainių miškelyje nukankintas.

Okupacijų metais Kartena nukentėjo. Naciai likvidavo Kartenos žydų bendruomenę, rusai nužudė ir ištrėmė nemaža lietuvių; pokario metais vyko partizaninės kovos. Kartena yra kolchozo ir apylinkės (Kretingos rajono) centras. 1959 m. miestelyje buvo 756 gyventojai. 1966 m. buvo vidurinė mokykla (450 vaikų ir 30 mokytojų), ligoninė (35 lovos), dveji bolševikinės propagandos namai, girininkija, krautuvė, biblioteka. Didesnės gatvės sutvarkytos, pasodinta kiek medžių.

Iš B.Kvyklio knygos MŪSŲ LIETUVA