Pašvitinio miestelis išsistatęs lygumoje, Švitinio upės (kairysis Lielupės intakas, 72,2 km ilgio) srityje, 44 km į š.r. nuo Šiaulių ir 16 km į p.r. nuo Joniškio. Vietovės vardas kilęs nuo Švitinio upės.

D.L.K. laikais Pašvitinys buvo valsčius ir priklausė Žemaičių vyskupui. M. Valančius rašo, kad 1459 m. (kitais duomenimis 1495) Pašvitinyje buvo pastatyta pirmoji Švč. Trejybės vardo bažnyčia. 1495 m., reformacijos sąjūdžio metu, Pašvitinys buvo išėjęs iš Žemaičių vyskupo kontrolės ir atitekęs dvarponiams. 1585. IX. 24 inventorius pažymi, kad tada dvarą valdė Andrius Bilevičius, po jo mirties žmona Sofija. Dvaro namai buvo seni, su mediniu bokštu, sodyba aptverta tvora; dvarui priklausė 6 kaimai. Vyskupo Merkelio Giedraičio laikais Pašvitinį vėl atgavo Žemaičių vyskupas. Tada pradėta statyti ir nauja bažnyčia, kurią baigė vysk. M. Pacas, o vysk. J. Lopacinskis pastatė bažnytinius trobesius. XVIII a. pabaigoje iš Pašvitinio dvaro Žemaičių vyskupas kasmet gaudavo 13.036 auksinus. 1841 m. prie Pašvitinio bažnyčios gyveno 3 kunigai, parapijai priklausė 6 valakai žemės, miestelyje buvo 580 gyventojų; parapiečių — 677. 1852 m. parapiječių lėšomis pa statyta nauja mūrinė gotinio stiliaus bažnyčia, 1857 m. vysk. M. Valančiaus konsekruota. Jo laikais Pašvitinyje buvo išplėsta blaivybės akcija, prekyba degtine suvaržyta, daugelis smuklių laikytojų žydų iškeldinti iš savo prekybos vietų. Valančiui uoliai talkino Telšių aps. valstybės turtų viršininkas Butkevičius. Iš senų laikų prie bažnyčios buvo altarija, vėliau įsteigta ir antra. XIX a. viduryje buvo prieglauda, kurioje 1859 m. buvo 12 neturtėlių. Pašvitinio parapija priklausė Joniškio dekanatui; 1936 m. apjungė 6032 parapiečius. Nuo 1928 m. Pašvitinyje gyveno ir čia 1934. III. 10 mirė kun. Juozas Dabužis-Dabužinskis, žinomas visuomenininkas ir prieškarinės lietuvių spaudos bendradarbis, Lietuvos valstybės delegatas prie Taikos konferencijos Paryžiuje 1919 m.

Pašvitiniškių gyvenimą spaudos draudimo laikais vaizdžiai nusako to meto viena Tėvynės Sargo*) korespondencija:
„Pašvitinys tai tikrai, galima sakyti, šviesi vieta tarp tamsesnių Lietuvos vietų: jau pats vardas .Pašvitinys' nuo pašviesti tai išreiškia. Pašvitiniečiai tikrai šviesūs ir akyli žmonės: knygas ir laikraščius skaito. Vaikiukai ir mergaitės noringai mokinas rašyti, skaityti ir t.t. Tėvai apie vaikų išmokinimą rūpinas. Bažnyčia graži, giedojimai puikūs, žada dar kapus didinti. Vienu žodžiu — pašvitiniškiai geri bažnyčios sūnūs ir tėvynės mylėtojai. Telaimina juos Dievas!" ,

Carinės Rusijos laikais Pašvitinys buvo valsčiaus centras. 1903 m. buvo 1062 gyventojai. 1903 m. įkurta vartotojų bendrovė, kuriai 1912 m. priklausė 260 narių. Prieš I pasaulinį karą suorganizuotas lietuviškas cho ras, buvo „Saulės" draugijos skyrius ir mokykla (30 mokinių). Nemažą dalį gyventojų sudarė žydai, turėję sinagogą, statytą 1860 m.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, 1918. XI. 27 Pašvitinyje išrinktas Liet. valsčiaus komitetas su 1905 m. revoliucijos dalyviu Pranu Valiuku priešakyje. Netrukus apylinkės valsčiuose įsigalėjo raudonieji, tačiau Pašvi tinyje valdžios pakeitimas nebuvo įvykdytas, nes neatsirado komunistų. Tad gretimo Žeimelio valsčiaus komunistų vadovas Bušmanas pakvietė į talką latvių raudonarmiečius iš Bauskės ir prašė padėti, kad ir Pašvitinyje būtų pasodintas raudonasis komisaras. Atvykę raudonieji iš karto nedrįso pulti Pašvitinio, apsistojo Rinkūnų dvare apsižvalgyti ir pailsėti. Čia jie kiek ilgiau užtruko, nes surado lietuviško alaus. Pašvitiniškiai veikiai patyrė apie nelauktus svečius. Višeikių kaime buvo surinktos liet. milicininkų pajėgos, iš kur jie 1920. I. 16 nuvyko prie Rinkūnų dvare buvusios mokyklos ir pradėjo apšaudyti raudonuosius. Šių kautynių metu buvo lengvai su žeistas milicininkas Adolfas Mažukna ir mirtinai nukautas milicininkas Aleksandras Vainauskas. Tai buvo pirmoji Lietuvos ginkluotų pajėgų auka kovoje dėl Lietuvos laisvės. Šia proga pažymėtina, kad kareivis Povilas Lukšys žuvo 1920. II. 8 (žr. Kėdainių apylinkės), taigi trimis savaitėmis vėliau. Al. Vainauskas buvo gimęs 1897. IX. 27 Judiškių dvare, Linkuvos vis., mažažemio ūkininko šeimoje, kaip aštuntas vaikas. Iš mažų dienų tarnavo pas ūkininkus, vežikavo; buvo beraštis. Taigi pirmoji auka, sudėta už Lietuvos nepriklausomybę, buvo tikras vargšas bei proletaras, bolševikų nužudytas. Ir nepriklau¬somybės metais A. Vainausko mirtis ilgą laiką buvo užmiršta; tik 1935 m. jis apdovanotas Lietuvos savanorio - kūrėjo medaliu, jo paveikslas buvo padė¬tas Karo muziejuje. Jį pagerbdama Pašvitinio visuomenė pastatė paminklą.

Pašvitinio valsčiaus valdybą buvo perėmę raudonieji ir buvo sudarę savo revkomą. Tačiau lietuviai veikiai atsigriebė, geriau susiorganizavo ir 1919. II. 7 pašalino iš pareigų ir suėmė revkomo narius. IV. 3 sudarytas lietuvių apsaugos štabas. Pašvitinio partizanų būrys išaugo į gana tvirtą karinį vienetą (75 vyrai) ir dalyvavo kautynėse su bolševikais. Vėliau būrys išaugo iki 150.

Nepriklausomybės mietais Pašvitinys išaugo, apsitvarkė. Sutvarkytos gatvės, išvesti šaligatviai, įrengta elektrinė; sėkmingai dirbo stambi garinė pieninė, 1940 m. pasistačiusi nuosavus namus. 1928 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas. Buvo pradžios mokykla, šaulių ir katalikiškų organizacijų bibliotekos su skaityklomis, valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktai, ugniagesių komanda, vaistinė, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, linų supirkimo punktas, elektrinė, keletas krautuvių, kelios amato dirbtuvės, linų verpykla ir karšykla.

1923 m. Pašvitinyje buvo 126 gyvenamieji namai ir 818 gyventojų, 1939 m. apie 1100 gyv. 1941 m. birželio mėn. pradžioje Pašvitinį sunaikino didžiulis gaisras, po kurio nedaug pastatų teišliko; dauguma gyventojų išsikėlė į vienkiemius, ir miestelis gerokai sunyko. Okupacijų metais Pašvitinys nukentėjo. Pokario metais vyko rezistencinės kovos.
Bolševikų okupacijos metais Pašvitinys buvo apylinkės bei Pašvitinio kolchozo centras. 1959 m. Pašvitinyje buvo tik 387 gyventojai.

B.Kvyklys ,,MŪSŲ LIETUVA"