Kamajų miestelis ir dvaras įsikūręs 1,5 km į rytus nuo Kamajų ežero prie Šetekšnos upelio (Jaros aukštupys), 17 km į pietryčius nuo Rokiškio, 40 km į pietryčius nuo Anykščių, prie Ukmergės-Anykščių-Rokiškio plento. Senoji vietovės vardo lytis buvusi Kamajys. Senieji Livonijos ordino dokumentai Kamajų vardo nemini, bet mini kiek į pietus nuo Kamajų esančią vietovę Cahoe (dabar Kalvių kaimas; kaimo vardas susijęs ne su kalvio amatu, bet su kalvomis).

Rašytų žinių apie Kamajus teturime nuo 1635 m., kai Lukianskas-Paulavičius čia pastatė pirmąją R. katalikų bažnyčią. Prof. K. Jablonskis yra paskelbęs Kamajų dvaro, tada priklausiusio Ukmergės pavietui, 1680. III. 17 inventorių, surašytą tada, kai dvaro savininkai Adomas ir Kazimiera Krošyckiai užstatė Kamajus patauriui Jonui Bortkevičiui ir jo žmonai Daratai ketveriems metams už 12.000 lenkų auksinų. Iš inventoriaus matyti, kad tada dvare buvo dideli lentiniai vartai su juose įtaisytais mažais varteliais, didelis dvaro trobesys su priebučiu (gonkomis), pastatytas ant 10 stulpų, dengtas malksnomis. Jame buvo 4 patalpos, turėjusios 19 langų, kurių dalis buvo išdaužyta; grindys lentinės, paprasti mediniai baldai. Dvare buvo: medinis rūsys, du svirnai, virtuvė su dviem langais, pirtis, bravoras su virtuvėle. Už arklidžių buvo palivarkas-dvarčius su atskirais trobesiais. Iš inventoriuje minimų didesnio skaičiaus statinių matyti, kad čia buvo išsiplėtusi aludarystė. Kamajų dvaro žemėje buvo pasėjama 99 pūrai rugių, 10 pūrų miežių, 23 pūrai avižų, 9 pūrai vasarinių rugių, 1,5 pūro žirnių. Žemė buvo ariama arkliais ir jaučiais. Baudžiauninkų prievolių aprašyme minimos jų prievartinės kelionės dvaro reikalais į Vilnių, Rygą, sargybos. Matyti, kad baudžiava nebuvo lengva. Iš dvarui priklausiusių kaimų minimi: Gaveikiai, Nemeniūnai, Paulukonys, Mieliūnai, Rudžiai, Kraupiai, Aukštakulniai, Totoriškės, Mičiūnai, Vilkeliškis (Siolo Wilkiele), Blaskūnai.

1781 m. Kamajų parapijai priklausė 5242 parapiečiai. 1744 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose Kamajai priskirti Kupiškio dekanatui. XVIII a. čia buvo ir parapinė mokykla, kurią 1781 m. lankė 13, 1804 m. 21 mokinys. Vyskupo M. Valančiaus laikais mokykla atkurta, vėliau surusinta.

XIX a. pradžios gyvenimas glaudžiai susijęs su čia ilgesnį laiką gyvenusiu mūsų poetu kun. Antanu Strazdu, žmonių vadinamu Strazdeliu. Nors dokumentuose skelbiamos žinios ir prieštarauja viena kitai, bet atrodo, kad Strazdelis Kamajuose gyveno nuo 1816 metų pavasario (kovo mėn.), įsakius Vilniaus vyskupui, kad nustotų gyvenęs netinkamu kunigui būdu Penionių girios trobelėje. Apie 1821 m. Strazdas pirkosi namelius Kamajuose. Iš kai kurių raštų matyti, kad 1824 m. Strazdas ėjo Kamajų vikaro pareigas. Kamajuose Strazdas išgyveno keliolika metų. 1828 m. buvo vyskupo ištremtas į Pažaislį. Tada buvo aprašytas ir įvertintas jo turtas, siekęs 26 rublius. Kai gyvulėliai buvo išparduoti ir apmokėtos skolos, belikę keliolika rublių. Išėjęs iš Pažaislio vienuolyno, kurį laiką gyveno Skapiškyje ir Šimonyse, bet 1833 m. buvo atgabentas į Kamajus ir įkurdintas savo trobelėje. Iš čia niekur negalėjo išvykti, bet to ir nebereikėjo, nes po poros savaičių mirė. 1825 m. Kamajus aplankė Strazdo viršininkas Obelių dekanas. Savo raporte Vilniaus vyskupui rašė, kad buvęs namelyje, kuriame gyvenęs kun. A. Drozdovskis. Visur matyti neturtas, skurdas; gyvenamoji pirkia prasta, ankšta, be grindų; drauge laikomos vištos, antys, triušiai, paršiukas ir šunelis. Strazdo lova esanti labai menkutė, jis pats skurdžiai apsirengęs. Tačiau poetas visada buvęs linksmas ir smagiai pasakojęs, kad netrukus turįs išeiti iš spaudos jo eilių rinkinys. Būdamas jau menkos sveikatos, Strazdas porą kartų arkliuku važiavęs į Vilnių, tačiau rusų cenzūros komitetas jo prašymą atmetęs. Nepaliko ramybėj Strazdo nė lenkiška kurijos vadovybė. 1828 m., poetui švenčiant 65 metų sukaktį, kurija prašė rusų gubernatorių padėti Strazdą ištremti iš Kamajų į Pažaislio vienuolyną; tai kaip anksčiau minėta, ir buvo padaryta. Praslinkus metams, Strazdas iš vienuolyno pabėgęs ir slapta grįžęs į Kamajus. Po to vyskupas suspendavęs jo kunigystės teises ir liepęs nebesikelti iš Kamajų. Sergantis senelis buvęs paliktas Kamajuose jo paties likimui. Tačiau kai kurie lietuviai baudžiauninkai, kurių dainius Strazdelis buvo, dar atminė, guodė, kartkartėmis lankė ir šelpė varge. Geraširdžiai ūkininkai paskirdavę po sklypelį žemės, kur Strazdas sėjęsis javų. Strazdas mirė Kamajuose 1833. IV. 11 ir buvo palaidotas ne šventoriuje, kur paprastai laidojami kunigai, bet naujai už miestelio pradėtose kapinėse. Tačiau Strazdo istorija Kamajuose su jo mirtimi nesibaigė. Po kiek laiko Kamajus aplankė vyskupas ir sužinojęs, kad netoli miestelio esančiose kapinėse ilsisi garsiosios giesmės „Pulkim ant kelių" autorius, įsakė surasti kapo vietą ir velionį tinkamai pagerbti, pastatant paminklinį kryžių ir sutvarkant pačias kapines. Parapiečiai, gerbdami dar gyvą poeto atminimą, sudėjo pinigų, apmūrijo kapus, bet Strazdo kapo nebesurado. Taigi ir paminklinį kryžių pastatė ne ant jo kapo, bet pačiame kapinių viduryje. Paminklėlis paprasto granito su geležiniu kryžium viršuje ir lenkišku įrašu: Autor piešni Pulkim ant Keliu Ks. A. Drozdotvski Umarl w 1833 r. (Apie 1935 m. man lankantis Kamajuose, tko kalbėti su seneliu, kurio pavardės dabar neprisimenu; jis tvirtino, kad vėliau, pastačius paminklinį kryžių, Strazdo kapo vieta buvusi surasta kaž kur kapinių pakraštyje, tačiau, nenorint perkelti paminklo, taip ir buvę palikta. Br. Kv.).

Kada sunyko pirmoji Kamajų bažnyčia ir pastatyta antroji (o gal trečioji), nėra žinoma. 1905 m. parapiečiai, vadovaujami kun. Jokimo, pastatė naują mūrinę dvibokštę gotinio stiliaus Šv. Kazimiero vardo bažnyčią, kurią 1922 m. konsekravo Žemaičių vyskupas Pr. Karevičius. Mūsų laikais Kamajų parapija priklausė Utenos dekanatui; 1935 m. ji apjungė 6078 parapiečius. Prie bažnyčios buvo ir altarija, nežinia kieno ir kada įsteigta.

1863 metų sukilimas palietė ir Kamajus. 1863. IV. 21 9 vai. vak. į Kamajus atžygiavo kun. Ant. Mackevičiaus vadovaujama sukilėlių kariuomenė, apie 1700 vyrų. Sukilėliai suėmė rusų valdininkus ir sunaikino valsčiaus bylas. Prie Mackevičiaus rinktinės prisijungė ir vietinis Lukošiūno vadovaujamas sukilėlių būrys, apie 70 vyrų. VII. 11-12 sukilėliai susirėmė su stipriomis rusų pajėgomis. Nusipėstinę sukilėliai (apie 120 vyrų) ėmė šaudyti į rusų ulonus; rusai kiek pasitraukė, kad susijungtų su pamiškėje esančiais savo pėstininkais. Rusų spaudžiami sukilėliai pakeitė kovos taktiką: išsiskirstė mažais būreliais ir laikėsi pelkėtame miške. Susirėmimo metu sukilėliai neteko savo gurguolės, 8 svarų švino, 30 svarų parako ir kiek kitų ginklų, aprangos dalykų ir vėliavos. Po sukilimo rusai į Ufos guberniją ištrėmė kleboną kun. Igną Macevičių. Iš tremties jis tesugrįžo 1871 metais ir tai ne į Kamajus, o į Rygą. Buvo ir daugiau ištremtų.

Spaudos draudimo laikais ir Kamajus pasiekdavo lietuviškos maldaknygės, knygos bei laikraščiai, platinami dažniausiai vietinių knygnešių. Ilgesnį laiką liet. knygas platino Juozas Pavarotninkas. 1886 m. jas gaudavo iš Panemunėlio klebono kun. Katelės. Iš kitų knygnešių minėtini: knygrišys Motuzas, Antanas Smalstys, Baronas, Jonas Čerškus. Su jais drauge dirbo vikaras Tumėnas, apylinkės kaimuose organizavęs neviešą lietuvių vaikų mokymą. Jam padėjo energinga veikėja Kiškytė. Be ko kita, ji nurašinėdavo ir žmonėse skleisdavo poeto kun. J. Vienažindžio dainas. Panašiu būdu liaudies djainas rinko Kepalas ir surašęs platino žmonių tarpe. Siuvėjas Rapolas Smalstys, keliaudamas po kaimus, platino ir lietuviškas knygas, užrašinėjo retesnes dainas. 1898 m. kamajiškiai, per Žemaičių vyskupą M. Paliulionį, siuntė prašymą carui, reikalaudami grąžinti lietuviškąją spaudą. Be kitų prašymą pasirašė ir Kamajėlių dvaro savininkas Justinas Šutas. Kiek vėliau nukentėjo kai kurie kunigai. Gretimos parapijos klebono kun. Katelės graži lietuviška kultūrinė veikla buvo užkrėtusi ir kamajiškius. Bet 1898 m. rusai ištrėmė kunigus Tumėną ir Janulionį.
1905 m. įvykiai lietuviams nebuvo netikėti; sukilimas prieš rusus Kamajuose įsiliepsnojo greitai ir plačiai. Socialistų vadas studentas Jurgis Smolskis-Smalstys ruošė mitingus, nuginklavo rusų uriadninką, įsakydamas jam nešti raudoną socialistų vėliavą ir giedoti „Atsisakom nuo senojo svieto!" Valdininkas visą dieną braidžiojęs per purvyną ir giedojęs. .. Revoliucijos reikalams Smalstys su savo vyrais nusavinęs Kamajų ir Panemunėlio klebonų pinigus, taigi nevisi tikintieji buvo revoliucionieriams palankūs. Sukilimui nepasisekus, rusai atstatė savo administraciją. 1906 m. pradžioje Kamajuose ir apylinkėse siautėjo rusų baudžiamieji būriai. Kovo mėn., už pritarimą revoliucijai, patrankos ugnimi sudegintas Smalsčių gyvenamasis namas; sviedinys sugriovė ir klojimą; beveik visa sodyba buvo sunaikinta trimis patrankos šūviais. Tačiau tautinis sąjūdis nesumažėjo, atvirkščiai, nuolat stiprėjo. Jau 1904 m. įkurtas parapijos knygynas. Energingai darbavosi ilgametis vargonininkas Rašymas, kun. D. Buitavičius. 1908. XI. 9 suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras, kurio metu suvaidinti du veikaliukai ir pirmą kartą sugiedota V. Kudirkos giesmė „Lietuva, tėvyne mūsų". Prieš I pasaulinį karą (1913 m.) į Kamajų paštą jau ateidavo apie 150 liet. laikraščių, kai į gretimus paštus tik po kelis ar keliasdešimt egz. P. Vinkšnelis buvo suorganizavęs lietuvišką chorą. 1909 m. lietuvišką berniukų mokyklą lankė 80 mokinių, o mergaičių (špitolėje) — 66 mokinės. Carinės Rusijos laikais čia buvo valsčiaus centras. Kamajus lietuviai iš bolševikų atsiėmė 1919. VI. 2.

Nepriklausomybės laikais Kamajai priskirti Rokiškio apskričiai. Buvo valsčiaus savivaldybė, mokykla, šaulių biblioteka, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, sveikatos punktas, Indrašiaus vaistinė, policijos nuovada, paštas, keliolika krautuvių bei užeigų, malūnas ir kt. 1933. X. 8, minint A. Strazdo mirties 100 metų sukaktį, miestelio aikštėje pastatytas gražus skulptoriaus Aleksandravičiaus paminklas Strazdui. Ta pačia proga pertvarkytas ir paminklas ant kun. Strazdelio kapo kapinėse.

1923 m. Kamajų miestelyje buvo 81 gyv. namas ir 625 gyventojai, o Kamajų dvare 4 sodybos ir 76 gyventojai.

Okupacijų metais kamajiškiai smarkiai nukentėjo nužudytais, deportuotais. Bolševikai ištrėmė bei nužudė nemaža kamajiškių, vokiečiai sunaikino Kamajų žydų tautybės gyventojus.

Kamajų bažnyčioje buvo gražus šv. Kazimiero paveikslas, įtaisytas kamajiškių aukomis, vietos knygnešių iniciatyva. Paskutinės bolševikų okupacijos metu šv. Kazimiero garbinimas čia virtęs sąjūdžiu prieš rusus. Carinės Rusijos laikais prie paveikslo buvo melstasi, prašant lietuviškos spaudos laisvės, bolševikinės okupacijos laikais — prašant Lietuvai laisvės. Jau 1941 m. už paveikslo užkliuvo Kremesiškių ruseliai, partiniai bei komjaunuoliai, tačiau greitai prasidėjo karas ir paveikslo nebegalėjo išimti. Bet jis buvo išimtas 1962 m.*). Tada prieš Kalėdas iš Rokiškio atvykęs komunistų rajono sekretorius su trimis milicininkais šv. Kazimiero paveikslą iš altoriaus išplėšė.

Bolševikų okupacijos metais Kamajai priskirti Rokiškio rajonui, yra apylinkės ir „Lenino keliu" kolchozo centras. 1959 m. Kamajuose buvo 504 gyventojai.

B.Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA"