Pandėlio miestelis yra prie Apaščios upės (Nemunėlio kairysis intakas, 87,5 km ilgio) aukštupio, apie 25 km j vakarus nuo Rokiškio, prie siaurojo geležinkelio linijos, Biržų— Rokiškio vieškelio.

Pandėlio dvaras žinomas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais, priklausęs Rajeckiams. 1655 m. Gedeonas Rajeckis netoli dvaro pastatė medinę bažnyčią ir įsteigė parapiją. Po Rajeckių Pandėlys atiteko grafui Chreptavičiui, nuo kurio 1767 m. nupirko Ignas Koscialkovskis. Vienas iš jų giminės 1801 m. Pandėlyje pastatė antrą, o gal trečią iš eilės R. katalikų bažnyčią. XIX a. pabaigoje Pandėlio dvarui priklausė 2466 dešimtinės (2690 ha) žemės. Administraciniu požiūriu iki I pasaulinio karo Pandėlys priklausė Zarasų apskričiai ir buvo valsčiaus centras. 1859 m. čia buvo 43 sodybos ir 430 gyventojų, kurių nemažą dalį sudarė žydai, turėję savo sinagogą ir mokyklą. Buvo ir valdžios mokykla, kurioje 1879 m. mokėsi 50 mokinių. XIX a. viduryje R. Koscialkovskis Pandėlyje buvo įsteigęs stambią, didelės produkcijos spirito varyklą.

Abudu XIX a. sukilimai prieš rusus stipriai palietė Pandėlio apylinkes. 1831. V. 29 ties miesteliu įvyko sukilėlių kautynės su rusais. Sukilėlių vadas Terleckis, išsiųstas čia iš Kupiškio, netikėtai pateko į rusų spąstus, buvo sumuštas ir vos tepaspruko su keliais raiteliais. 1863 m. į Pandėlį atvykusią sukilėlių vado Z. Sierakauskio vadovaujamą rinktinę gyventojai sutiko su duona ir druska. Bažnyčioje lietuviškai buvo perskaitytas sukilėlių manifestas. Tada iš Pandėlio miestelio ir apylinkės į sukilėlių eiles įstojo apie 10 vyrų. 1863. VIII. 11 rusai sušaudė sukilėlį valstietį Antaną Čiževskį.

Tautinis lietuvių atgimimas Pandėlio apylinkėse pradėjo reikštis gana anksti. Ūkininkai leido savo vaikus į mokslą, skaitė lietuviškas knygas bei laikraščius. 1905 m. sąjūdyje prieš rusus pandėliečiai buvo labai aktyvūs; po vienu prašymu, pasiųstu Rusijos carui, jų pasirašė net 900. 1909 m. įsteigta vartotojų bendrovė, veikusi iki I pasaulinio karo. Mokiniai nebegalėjo sutilpti senojoje mokykloje, ir 1909 m. jos reikalams buvo pastatyti antri namai. 1909 įkurtas paštas. Pandėliečiai mėgdavo ir svaigalus: prieš I pasaulinį karą čia buvo 6 alinės ir vienas degtinės monopolis. Kiekvienais metais degtinei pandėliečiai išleisdavo apie 24.000 rublių. Pandėlį lietuviai iš bolševikų atsiėmė 1919. VI. 2.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Pandėlys buvo priskirtas naujai sukurtai Rokiškio apskričiai ir liko toliau valsčiaus centru. 1923 m. miestelyje buvo 114 sodybų ir 847 gyventojai, dvare 142 gyv., to paties vardo kaime 10 sodybų ir 91 gyv. Nepriklausomo gyvenimo pabaigoje gyventojų pakilo iki 1200. Buvo 6 komplektų pradžios mokykla, valsčiaus įstaigos, teismas, ligoninė su vaistine, sveikatos punktas, rajono agronomo įstaiga, girininkija (Puodžialaukės dvare). 1921 m. akcinė Žalgirio bendrovė įkūrė malūną, lentpiūvę, verpyklą. Žalgirį įsteigė broliai Masiuliai, J. Šutas, Pr. Indriūnas, Pr. Bernotas ir kiti kamajiškiai. 1925 m. Ūkininkų sąjunga įsteigė didžiulę pieninę, pasiekusią didžiausios sviesto produkcijos Lietuvoje: 1937 m. ši pieninė pagamino 295.808 kg sviesto, jos pieno statytojų buvo 1600. Sėkmingai veikė žemės ūkio kooperatyvas „Dirva" žemės ūkio ir smulkaus kredito draugijos; buvo įruošta ply¬tinė, durpių kasimo įmonė, eilė smulkių krau¬tuvių, užeigų, amato dirbtuvėlių. Be katalikų parapijos, buvo dvi žydų sinagogos.

II pasaulinio karo audra visiškai sugriovė ir sudegino Pandėlį. Miestelis degė kelias dienas. Kai po karo žmonės pradėjo rinktis, namų vietoje rado tik rūkstančių degėsių krūvas. Po karo buvusi turgavietė paversta sodeliu, pastatytas kino teatras, ligoninė, įruoštas sporto stadionas, vidurinė mokykla, pastatyta kiek gyvenamųjų namų, daugumą čia jų atvežant iš aplinkinių kaimų. 1950 m. Pandėlys virto rajono centru, apjungdamas 25 kolchozus su 4200 kolchozinių baudžiauninkų kiemų. 1959 m. mieste buvo 1277 gyventojai, kurių tarpe 559 vyrai ir 718 moterų. Apie 1960 m. Pandėlio rajonas panaikintas. Dabar priklauso Rokiškio rajonui.