Juodupės (vadinama ir Pajuodupe) miestelis įsikūręs prie Juodupio, arba Juodos, upelio (dešinysis Vyžuonos—Nemunėlio intakas, 10,8 km ilgio), 18 km į šiaurę nuo Rokiškio, prie kelių vieškelių, kurių vienas eina į netolimą Aknystą Latvijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu Juodupė buvo sujungta su Rokiškiu siaurojo geležinkelio linija, vėliau panaikinta. Miestelis išsidėstė ten, kur Juodupė įteka į Vyžuoną. Kadangi jos dugnas daug kur juodos spalvos, todėl ir gavo šį vardą, savo ruožtu perteikusį gyvenvietei.

Tai naujas miestelis ir jo augimas glaudžiai rišasi su audimo fabriko įsikūrimu. 1907 m. pramonininkas Oskaras Trejus, nuomojęs iš grafo Pžezdeckio vandens malūną, pastatė čia verpyklą, karšyklą ir įruošė taurinimo aparatūrą. Kiek vėliau įtaisė porą audimo staklių. Prieš I pasaulinį karą Juodupėje dirbo apie 30 darbininkų. Trejus kvalifikuotą darbo jėgą samdydavosi Rygoje, o nekvalifikuotų darbininku rasdavo apylinkės kaimuose. Nemaža dalis darbininkų gyveno bendrabutyje. Juodupės audiniai ėmė garsėti ir iki I pasaulinio karo (1915 m.) Trejus už juos gavęs 4 premijas ir 12 aukso medalių. Karo metu fabrikėlis neveikė, bet po karo atgijo ir buvo vadinamas Pirmoji Lietuvos gelumbių fabriką Oskaro Trejaus. 1923 m. jau dirbo 15 mechaninių staklių su apie 100 darbininkų. Tačiau 1931 m. Trejaus firma bankrutavo. 1933 m. Lietuvos Kredito bankas varžytynių keliu ją perleido „Nemuno" bendrovei. Gamyba ėmė vėl kilti; augo mašinų ir darbininkų skaičius. Veikiai jų buvo apie 200, o 1940 m. gegužės mėn. jau dirbo 308 darbininkai. Sodelių kaime įruoštas fabriko skyrius, pastatytas darbininkams gyventi bendrabutis" (30 vietų).
Lygiagrečiai ėmė augti ir Juodupės miestelis. 1923 m. čia tebuvo 2 sodybos ir 125 gyventojai. Vykdant žemės reformą, nemaža dalis vyresniųjų darbininkų buvo prilyginti amatininkams; jie gavo po 2 ha žemės ir pasistatė ūkiškas sodybas. Juodupė virto valsčiaus centru. 1923 m. Juodupės valsčius apjungė 141 gyvenvietę, 963 ūkius ir 6402 gyventojus. Buvo įsteigtas paštas, mokykla, policijos nuovada, girininkija, pieninė; pastatyta medinė bažnyčia ir 1936 m. įkurta „Aušros Vartų" parapija, įruošti šaulių namai.

II pasaulinio karo metu, dėl žaliavų stokos, fabrikas neveikė. 1944 m. karo veiksmų metu sudegė fabriko pastatai; nukentėjo ir fabriko skyrius Sodeliuose. Pokario metais „Nemunas" pradėtas atstatyti ir plėsti. 1945 m. dirbo 119 darbininkų, o 1962 m. pabaigoje įmonės personalą sudarė 1052 asmenys, iš kurių 85% buvo lietuviai, 14% rusų. 52,5% darbininkų sudarė moterys.
1944 m. rudenį tebuvo išlikę 22 namai; 1958 m. buvo 141 gyv. namas, o 1962 m. 264 namai. 1960-1961 m. pastatytas keturių aukštų (44 butų) gyvenamasis namas. Juodupės durpyno administracija savo darbininkų šeimų reikalams pastačiusi 4 namus. 1956 m. Juodupei suteiktos darbininkų gyvenvietės teisės. 1962 m. Juodupėje buvo 1600 gyventojų. Veikė ir R. katalikų bažnyčia, atstatyta pokario metais.
„Nemuno" fabrikas daugiausia audžia vilnones medžiagas. Žaliava, beveik išimtinai, atvežama iš Vidurinės Azijos ir Ukrainos; gaminiai išvežami į Rusiją. Juodupės apylinkės ūkininkai, atėmus jų žemę, suvaryti į „Žvaigždės" ir „Marijos Melninkaitės" kolchozus.

B.Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA"