Bažnyčia stovi Ariogaloje, Dionizo Rudzinsko gatvėje, gerai matoma nuo miestelį kertančio Žemaičių plento. Ariogalos šventovė priskiriama vadinamoms vytautinėms bažnyčioms, nes manoma, kad ją 1416 m. fundavo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Kita vertus, pirma patikima žinia apie jos buvimą mus pasiekė tik iš 1542 m. Per ilgus gyvavimo metus bažnyčia ne kartą degė ir vėl kėlėsi iš pelenų. Paskutinis gaisras ją sunaikino 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje.
Dabar Ariogalą puošia 1925-1939 m. klebono Antano Simanavičiaus rūpesčiu pastatyta mūrinė bažnyčia, kurią suprojektavo Lietuvoje gyvenęs ir dirbęs šveicaras architektas Eduardas Peyer`is (1896-1940), o statė rangovas Petras Graudinas iš Latvijos. Bažnyčios bokšte skamba 1930 m. Gėluvos dvaro savininkų Juozo ir Elenos Baltrušaičių Vokietijoje, Bochume užsakyti plieniniai varpai. Šis varpų dovanojimas yra simboliškas, nes dar 1620 m. Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška su būriu įaudrintų parapijiečių nusiaubė netolimą kalvinistų Gėluvos zbarą ir į Ariogalą išgabeno šios „eretikų“ bažnyčios varpus. Teismą pralaimėjus juos teko grąžinti, taigi po 300 metų Gėluvos dvaro savininkų dėka Ariogalos bažnyčia vėl įsigijo naujus varpus, tik šį kartą legaliai.
Didžiausia bažnyčios puošmena, kaip manoma, po 1930 m. iš Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios atkeltas XVII a. sukurtas kremzlinio stiliaus Šv. Arkangelo Mykolo didysis altorius su skulptūromis.

Jonas Brigys