Burbiškio dvaras su kaimu XVII a. ir XVIII a. pr. priklausė Vilniaus universitetui, XVIII a. pab. – Minsko seniūnui. XIX a. sodybą valdė Venclovavičiai. Jie 1853 m. pasistatydino rūmus, įveisė parką. Pasak vietos gyventojų, dvarininko žmona buvusi prancūzė ir statyboms bei parko tvarkymui pasikvietusi architektą prancūzą. Tačiau ansamblio stilistika panaši į daugelį XIX a. vidurio Lietuvos dvarų. 1933 m. sodybą nupirko kunigas Zabiela. Rūmų šiaurės rytinėje dalyje jis įrengė bažnyčią ir kleboniją, o vakarinė pusė atiteko pradinei mokyklai. 1954 m. bažnyčia išsikėlė, o rūmai paskirti septynmetei mokyklai.

Rūmai ilgo stačiakampio plano, su iškyšomis visose pusėse. Vidurinė dalis pusantro, šoniniai rizalitai – 2 aukštų. Kompozicija išskaidyta. Vidurinė dalis pailga, su ryškiai į priekį išsikišančiu portiku. Abipus jos – simetriški šoniniai rizalitai. Jie siauresni, trečdaliu aukštesni už portiko frontoną. Asimetrijos teikia dviaukštis pietvakarinio rizalito prieangis. Rūmų cokolis labai žemas. Sienos plytų mūro, tinkuotos, baltai dažytos. Stogas dengtas skarda.

Rūmų architektūroje vyrauja provincialumo turintis ampyras ir romantizmui būdingas laisvai interpretuotas orderis su neogotikos elementais. Pagrindinis fasadas simetriškas, jo portikas primena triumfo arką. Masyvūs stačiakampiai stulpai remia tris pusapskrites arkas, virš jų tiesiai platus antablementas su lėkštu frontonu. XIX a. viduriui būdingos metalo detalės. Romantizmo stilistinių formų įvairovė ypač akivaizdi šoniniuose fasaduose.

Interjere esančios krosnys pastatytos XIX a. viduryje. Jos yra klasėse. Apmūrytos kokliais su reljefiniu dekoru. Ampyro stiliaus su pakura už sienos. Krosnys sudaro 2 kompozicines grupes. Židiniai yra XIX a. pabaigos su XX a. pr. ketaus puošyba. Židiniai vienodi, stačiakampiai, istorizmo laikotarpio, tačiau turi ampyro ir moderno bruožų. Židinių dūmų kanalas įrengtas sienoje. Židiniai paprastos kompozicijos, harmoningų proporcijų, dekoratyvūs.

Dvaro parkas peizažinis, apie 5 ha ploto. Pastatai jame išdėstyti laisvai. Svarbus parko komponentas yra Anykšta, tekanti giliame, medžiais apaugusiame slėnyje. Reprezentacinė geltonųjų karaganų alėja prie rūmų pagrindinio fasado ir pusapskričio parterio. Pietvakariuose yra dar viena alėja. Didelėje lygioje vietoje vaizdingais guotais išdėstyti nesikartojantys medžių ir krūmų deriniai. Jie kontrastuoja formomis, spalvomis, augimo savybėmis. Aukštų medžių grupės kaitaliojasi su žemais želdiniai. Yra ir didelių pavienių ąžuolų, eglių. Iš viso – 30 medžių ir krūmų rūšių. Vejoje būta gėlynų.

Burbiškio dvaras yra mišraus tipo, įkurtas XIX a. viduryje. Parko kompozicijos centre yra rūmai. Anykštos upelio čiurlenantis vanduo suteikia parkui gyvybės. Burbiškio dvaras yra dviejų dalių. Pietinėje, mažesniojoje, dalyje stūkso vienaaukštis pastatas, rūmų link veda trys alėjos. Didesnioji, šiaurinė, parko dalis yra peizažinio stiliaus. Dvaro parke auga liepos, skroblai, klevai, beržai, uosiai, ąžuolai. Yra ir ne mūsų krašto medžių: vakarinė tuja, sibirinis maumedis, balzaminis kėnis, pilkasis riešutmedis, kanadinis klevas, kedrinė ir veimutinė pušys. Parkas didžiuojasi galingais ąžuolais.

Bažnyčia, patyrusi "tremtį"

Kiekviena Anykščių krašto bažnyčia turi savo istoriją, šventovių sienos mena daugybę įvykių, faktų. Ne išimtis ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia. Šiems Dievo namams buvo lemta patirti netgi "tremtį" - iš dvaro rūmų bažnyčia buvo iškeldinta į ... daržinę. Siekdami išsaugoti savąją bažnytėlę, burbiškiečiai sovietmečiu važiavo pagalbos prašyti į Maskvą.

Maldos po rūmų skliautais

Dvarininkai Venclovavičiai Burbiškyje, netoli Anykštos upelės, 1853 metais pasistatė neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmus. Vėliau dvarą nupirko darbštus ūkininkas Kriaučionis, o iš šio savininko rūmus nupirko iš Amerikos į gimtąjį kraštą grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela.

Šis kunigas 1932-aisiais antrajame rūmų aukšte įrengė koplyčią, kurioje pradėtos aukoti šv.Mišios. Dar po metų pirmajame aukšte dvaro rūmų savininkas savo lėšomis įrengė Romos katalikų bažnyčią. Kun. P.Zabielos iniciatyva iš aplinkinių kaimų buvo sudaryta parapija. Kaip teigiama Broniaus Kviklio enciklopediniame žinyne "Mūsų Lietuva", 1935-ųjų metų duomenimis, Burbiškio parapijai priklausę 1986 tikintieji.

Mirus kun. P.Zabielai (Amžinybėn jis išėjo 1936 m. lapkričio 9 d.), Dievo žodį tikintiesiems skleidė kiti dvasininkai, bažnyčia po dvaro rūmų skliautais sutraukdavo daug tikinčiųjų. Kai kas dar turi išsaugojęs senas fotografijas, kuriose užfiksuotas Burbiškio dvaras su viršum stogo iškilusiu kryžiumi - bažnyčios simboliu. Tačiau sovietmečiu bokštelis su kryžiumi buvo nugriautas, o bažnyčia - uždaryta.

Tikintieji "trukdė"... pamokoms

Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, centriniuose rūmuose įkurdinta mokykla. Ne visiems mokytojams patiko kaimynystėje esanti bažnyčia, į įvairias institucijas pasipylė skundai. Esą tikinčiųjų maldos, šventos giesmės, kunigų pamokslai trikdo moksleivių dėmesį, mokytojai negali vaikų auklėti ateizmo, komunizmo dvasia, bažnyčia daro "neigiamą" poveikį vaikams. "Buldozerinio ateizmo" propaguotojams tokie skundai buvo labai reikalingi ir naudingi. Juk tuo metu į religiją, Katalikų Bažnyčią, kunigus, tikinčiuosius buvo žiūrima labai neigiamai, piktai, visokie draudimai varžė tikėjimo laisvę. Jeigu būtų įstengę, tokie "komunizmo šaukliai" ilgai nesvarstę būtų sunaikinę visas bažnyčias. Tiesa, daug Dievo namų buvo paversta sandėliais, įvairiausiomis įstaigomis, tačiau uždrausti žmonėms išpažinti katalikų tikėjimą, sunaikinti visas bažnyčias netgi ir patys didieji ateistai bei aktyvistai neįstengė.

O su Burbiškio bažnyčia susitvarkyti buvo labai lengva - juk ji "trukdė" mokyklai, juodu ant balto buvo aprašinėjama "neigiama" maldos namų įtaka jaunajai kartai, iš Burbiškio mokyklos keliavo skundai, pasirodė rašiniai vietinėje ir respublikinėje spaudoje.

Todėl Anykščių "rajkome" buvo padėtas taškas: "Burbiškio bažnyčią uždaryti". Tam sudaryta ir nemaža komisija, kuri turėjo perduoti patalpas mokyklai, bažnyčios turtą priimti ir pasiskirstyti kitoms parapijoms ar visai sunaikinti ir pan.

Tai ir buvo padaryta. Tiesa, burbiškiečiai nenorėjo su savąja bažnytėle taip lengvai atsisveikinti, jie bandė netgi neįsileisti tos komisijos.

Parapijiečiai susirinko streikuoti

Burbiškio kraštotyros muziejaus įkūrėja Irena Adomonienė yra surinkusi nemažai prisiminimų apie tas dienas, kai buvo uždaroma dvaro rūmuose įkurta bažnyčia. Tuo metu joje kunigavo Ulickas. Jam ir teko didžiausias rūpestis, kaip išsaugoti bažnyčią, kaip rasti bendrą kalbą su valdininkais, įtikinti juos, kad maldos ir šventos giesmės netrukdo moksleiviams ir blogų dalykų nemoko. Deja, kunigo žodžių niekas nesiklausė. Elena Dagienė (jau išėjusi Amžinybėn) ir kiti garbaus amžiaus žmonės prisimena, kad tądien, kai atvažiavo komisija uždaryti bažnyčios, visi parapijiečiai skubėjo į Burbiškį ir apgulė dvaro rūmus, apstojo duris ir ryžosi streikuoti, netgi jėga priešintis, neleisti uždaryti bažnyčios. Nepabijojo žmonės, kad dėl to gali smarkiai nukentėti. Juk buvo 1955-ieji, tad "liaudies priešai" dar lengvai galėjo patekti ir į Sibiro tremtį, ir į kalėjimus.

Atvykę nekviesti "svečiai" nenorėjo ginčytis, pyktis su vietiniais žmonėmis, bijojo burbiškiečių kumščių ir prakeiksmų, tad, tarpusavyje pasitarę, pareiškė: "Jei taip ta bažnyčia jums reikalinga ir brangi - turėkite ją!" Komisija išvažiavo, o burbiškiečiai džiaugėsi, kad bažnyčią išgelbėjo, apgynė ją nuo skriaudikų. Tačiau džiaugsmas buvo laikinas, nes vietinius žmones tie atvykėliai paprasčiausiai apgavo. Kai tikintieji išsivaikščiojo, komisijos nariai sugrįžo ir bažnyčios duris užplombavo, Dievo namų veiklą nutraukė.

Užtarimo - į Kremlių

Supratę, kad Anykščių rajone nesulauks pagalbos, nepasitikėdami ir sovietinės Lietuvos valdžia - LKP Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Justu Paleckiu ir kitais veikėjais, burbiškiečiai nusprendė važiuoti į Maskvą. Kelionei žmonės surinko pinigų ir išleido keletą raštingesnių, iškalbingesnių burbiškiečių prašyti Kremliaus valdininkų užtarimo. Nors daug kas netikėjo, kad kelionė į Maskvą bus naudinga, kad tenai kas nors palankiai išspręs tikinčiųjų reikalus, tačiau iš tikrųjų burbiškiečiai laimėjo. Kremliuje žmonės buvo išklausyti ir nuraminti, kad bažnyčią jie turės. O kai Maskvoje ištartas lemtingas žodis, argi priešinsis kas Vilniuje, tuo labiau - Anykščiuose.
Burbiškiečiams buvo leista bažnyčią įsirengti toliau nuo kaimo pasirinktinai vienoje iš dviejų vietų - arba ūkininkui Stroliai priklausiusioje žemėje netoli Rubikių ežero, arba šalia Burbiškio kapinių esančioje Meškauskų sodyboje. Pasirinkta ši vieta, nes čia - patogiau privažiuoti, arčiau gyvenvietės.

Meškauskų šeima statėsi namus Rubikiuose, tad kurį laiką jų troboje žmonės ir melsdavosi. Meškauskai įsikūrė virtuvėje, o kitą namo galą paskyrė koplyčiai. Tuo metu prie jų sodybos sparčiai buvo statoma bažnyčia. Tiesą sakant, tam buvo pertvarkyta jau anksčiau pastatyta daržinė. Suaukoję pinigus tikintieji tą daržinę nupirko, patys darbavosi, meistravo, tvarkė, ruošė statybines medžiagas, kol neišvaizdus klojimas virto jaukia bažnytėle. Kaip prisimena burbiškiečiai, valdžia niekuo nepadėjo, viskuo rūpinosi patys tikintieji, savo pinigais ir jėgomis įrengė Dievo namus.

Tremtinio dukters prisiminimai

Atvažiavęs prie Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčios, šių eilučių autorius šalia esančios sodybos kieme sutiko malonią moterį, su kuria ir įsišnekėjo. Genė Šližienė papasakojo, kad jų šeima nusipirko šią sodybą iš Meškauskų ir persikraustė gyventi apie 1959-1960 metus. Taigi jau daug metų gyvenimas teka bažnyčios kaimynystėje. Pašnekovė gerai prisimena burbiškiečių pastangas išsaugoti bažnyčią dvaro rūmuose ir jų triūsą rengiant naująją šventovę buvusioje daržinėje. Kurį laiką buvusioje bažnyčioje teko jai netgi gyventi. G.Šližienės tėvelis Jonas Dilys dirbo eiguliu. Nuteisė jį dešimčiai metų, apkaltinę bendraujant su partizanais, šiems prijaučiant ir neišduodant enkavėdistams bei stribams. Išvežė niekuo nekaltą žmogų į Uchtos lagerį tolimoje Šiaurėje, paskui jis atsidūrė Kazachstane. Nežinia, kur ilsisi jo kauleliai, kokiomis aplinkybėmis jis mirė. Kai eigulį J.Dilį ištrėmė, likusi jo žmona su dviem vaikais turėjo slapstytis, nes Sibiro toliuose lengvai būtų atsidūrę kaip "liaudies priešai". Burbiškyje eigulio šeimai buvo suteiktas butas, o jį nuteisus, liepta išsikelti. Gerai, kad padėjo kunigas Ignas Šiaučiūnas, kuris įrengė buvusioje bažnyčioje kambarėlį ir leido prisiglausti tremtinio šeimai.

G.Šližienė didžiuodamasi sako, kad daug dvasininkų yra dirbę Burbiškyje, visi rūpinosi šia bažnyčia ir tikinčiųjų reikalais. Čia kunigavęs Amžinybėn jau išėjęs Albertas Talačka pasirūpino iškalti medinėmis lentelėmis bažnyčios vidų, tad tapo dar gražiau, jaukiau ir šilčiau. Labai prastos sąlygos buvo gyventi klebonijoje, todėl kunigas Petras Adomonis (dabar irgi jau šviesios atminties) pasiryžo pastatydinti gražų ir patogų gyventi, priiminėti parapijiečius namą. Toks pastatas iškilo, tačiau klebonui, išdirbusiam Burbiškyje kokį dešimtmetį, taip ir neteko pasidžiaugti įkurtuvėmis. Anykščių rajono valdininkai prisikabino, esą namas pastatytas be leidimų ir derinimų, todėl buvo... nugriautas.

Šiuo metu Burbiškyje nėra nuolatinio dvasininko, parapiją aptarnauja Debeikių Šv.Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Vincentas Stankevičius.

Į tradicinius Švč.Jėzaus Širdies, Žolinės ir Šv.Pranciškaus atlaidus susirenka nemažai parapijiečių, gimines aplankyti atvykusių kraštiečių. Renkamasi ir kitomis progomis. Burbiškio, Bičionių, Meliaušiškių, Pagraužių, Žežumbrio, Rubikių bei kitų vietovių gyventojai džiaugiasi neatsidžiaugia, kad turi savąją bažnytėlę ir nereikia toli keliauti Dievo garbinti. Na, o buvusio Burbiškio dvaro rūmuose, kur ir prasidėjo pirmosios bažnyčios gyvavimo istorija, tebeveikia pagrindinė mokykla. Ten, kur kadaise skambėjo vargonų muzika, aidėjo šventos giesmės ir maldos, dabar sportuoja moksleiviai, nes buvusioje bažnyčioje įsikūrė sporto salė.

Nežinia, koks likimas ateityje laukia dar visai neblogai išsilaikiusių, tačiau vis labiau nykstančių, pro kiaurą stogą patenkančios drėgmės pūdomų rūmų. Vargu ar kada nors šičia galėtų vėl sugrįžti "ištremtoji" bažnyčia...

Nors, atvirai pasakius, jeigu šio kultūros paminklo tikrąja šeimininke būtų buvusi Katalikų Bažnyčia, gal pastatas būtų išsilaikęs geriau, jo priežiūra ir globa būtų buvusi patikimesnėse rankose...

Vytautas BAGDONAS

Burbiškis, Anykščių rajonas

"XXI amžius"