VEPRIAI (Vilniaus apskritis, Ukmergės rajono savivaldybė)

Veprių vardas (Weperen) pirmą kartą paminėtas 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Tuo metu ant Veprių piliakalnio stovėjo medinė lietuvių pilis, kurią 1384-aisiais, vidaus karo metais, užėmė Vytautas, padedamas Vokiečių ordino. Piliai praradus savo gynybinę reikšmę, šalia iškilo dvaro pastatai. Juos 1704 m., per Šiaurės karą, nuniokojo švedų kariuomenė, todėl dvaro centras buvo perkeltas į kitą vietą, Veprių ežero šiaurės vakarų krantą. Dvaro sodybą supa grafų Platerių įrengto landšaftinio parko likučiai. Šalia dvaro, palei Kauno–Ukmergės kelią ir jo atšaką į ↑ Vilnių, išaugo spindulinio plano Veprių miestelis.

Veprių dvarą valdė Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos, Tyzenhauzai, o XVIII a. antroje pusėje jis atiteko Kosakovskiams, aktyviems Baro konfederacijos dalyviams. Manoma, kad Mykolo Kosakovskio iniciatyva Vepriuose 1772–1798 m. pastatytas vėlyvojo baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai ir į šiaurę nuo Veprių Simono Kosakovskio vedamų konfederatų laimėtiems mūšiams prieš Rusijos imperijos karinius dalinius atminti. Tai ant masyvaus cokolio iškilęs aukštas kvadratinio plano antstatas su arkinėmis angomis iš visų pusių. Koplytstulpis vienaaukštis, dengtas cinkuota skarda. Jo viduje – medinis kryžius su dažyta Nukryžiuotojo skulptūra. Baltuoju kryžiumi vadinamas koplytstulpis – vienas seniausių išlikusių statinių Vepriuose.   Jolita Liškevičienė, DEREVNA, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 163–164.