Viliaus Orvido (1952-1992) gimtinės sodyba-muziejus yra Kretingos r. sav. teritorijoje, Imbarės sen., Gargždelės k., deš. kelio Plungė-Skuodas pusėje.

Sodybą prieš daugelį metų pradėjo kurti Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo Jono Orvido perėmęs akmentašio amato gudrybes. Iš pradžių tai buvo paprasčiausia kaimo sodyba, kurią metai iš metų vis labiau užvaldė akmuo. Vėliau šiai akmenų karalijai sodybos-misterijos turinį suteikė Kazimiero sūnus vienuolis pranciškonas, skulptorius Vilius Orvidas (1952-1992). Jo dėka dabar sodyboje plyti įspūdinga ekspozicija iš didelių akmenų, storiausių rąstų, šaknų sąvartų, buities padargų, įvairių skulptūrinių akcentų. V. Orvidas kurdamas sodybą veikė plačiai. Sovietmečiu samdė kranus, sunkiuosius savivarčius, buldozerius. Tam reikėjo nemažai pinigų, kuriuos skulptorius uždirbdavo darydamas neblogai apmokamus antkapinius paminklus. V. Orvido užsakymu, sodyboje kurį laiką dirbo ir Šateikiuose stovėjusio sovietų armijos poligono technika, visą laiką padėjo aplinkinių kolūkių mechanizatoriai. Kelis kartus pakelti itin aukštus ąžuolus ar didelius akmenis jis nusisamdė japonišką Klaipėdos uosto kraną „Kato“.

Visa sodyba – tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis (dabar daug kur užgriuvusi); vidurinė – įprasta, nors ir čia laukia įvairiausios reljefo kliūtys, laiptai, pylimai, grioviai; ir aukštutinė, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų, rietuvių, ant storų, penkiametrinių kelmų. Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos. Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo. Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus, apie 130 cm aukščio angą, paliktą po didele akmenų krūva. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin...“. Šie žodžiai – tai lyg perspėjimas, ženklas, kad čia esama kitokio mąstymo, kitokio tempo.

Sovietmečiu sodyba, kurioje lankėsi net tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas, buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. Muziejui, vienų vadinama pasaulinio lygio meno šedevru, kitų – absurdo muziejumi, nuolat grėsė pavojus būti sunaikintam, išardytam.

V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms. Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Dabar sodyboje mažiau Lietuvos žmonių, atklystančių pasisemti dvasinių jėgų, nes nebėra Viliaus ir jo auros. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai. Jie aikčioja, netenka žado patekę į neįmintų paslapčių pasaulį.

Šiuo metu sodybą prižiūri skulptoriaus sesuo Palmira Beniušienė, kuri yra oficiali šios sodybos savininkė.
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau – į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2009 m. Orvidų sodyba-muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.

http://www.kretingosenciklopedija.lt/