Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Skarulių Šv. Onos bažnyčia (skaityti)



Garso fonas: Gregorian chant studio of Šiauliai Cathedral, leader Diana Astrauskiene

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Aprašymas

SKARULIAI (Kauno apskritis, Jonavos rajono savivaldybė)

Skaruliai įsikūrę prie Neries, apie 2 km nuo Jonavos centro, šalia chemijos produktų gamyklos. Aplink bažnyčią driekiasi menkai apgyvendinti plotai.

Vėlyvaisiais viduramžiais per Skarulius ėjo vienas iš Kauną su Vilniumi jungiančių kelių ir kitas kelias iš Kauno į Ukmergę – veikiausiai ties Neries ir Šventosios santaka būta brastos, vadintos Žirgo rėva. Istorinių Skarulių pradžia – XVI a., kai šioje vietoje, kuri dar ilgą laiką buvo vadinama Lipnikais, buvo pastatyta medinė bažnyčia ir funduotos žemės. XVI a. pabaigoje čia jau tvarkėsi naujieji šeimininkai – Skarulskiai. Pirmasis valdas Skaruliuose 1592 m. įsigijo Andrius Skarulskis. Jis dalyvavo Stepono Batoro kovose su Maskva ir 1582–1584 m. lydėjo Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę, buvo įšventintas į Šventojo Kapo riterius, liko ištikimas Radvilos klientas. 

Skarulių Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1620–1622 m. Andriaus Skarulskio lėšomis. Fundatorių ir piligrimą bažnyčioje primena Jeruzalės kryžius, įkomponuotas portale ir didžiojo altoriaus viršuje. Skarulių bažnyčia – unikalus gotikos ir renesanso epochų sandūros architektūros paminklas. Šventovė nukentėjo per karą su Švedija ir Maskva 1655–1661 m., vėliau atstatyta. 

Bažnyčioje yra vertingas XVII a. pirmos pusės drožinėtas didysis altorius – vienas seniausių išlikusių šios rūšies kūrinių Lietuvoje. Bažnyčią puošia to paties laikotarpio 12 apaštalų ir Nukryžiavimo grupės skulptūros. Varpinėje saugomas 1670 m. Jono Delamarso (Joannes Delamars) nulietas varpas.

Jolita Liškevičienė, SKARULIAI, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 122–123. 

Į viršų