Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Reprezentacinė Vilniaus (mero) menė (skaityti)



Garso fonas: Early Music Ensemble

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Rotušė (6)

Aprašymas

Miestiečių savivalda Vakarų Europoje susiformavo XII amžiuje, dalies miestų gyventojams išsivadavus nuo feodalų priklausomybės. Rotušės sąvoka kilusi iš vokiečių kalbos - "das Rathaus" reiškia miesto tarybos namus. Į lietuvių kalbą ji pateko iš lenkų kalbos, kurioje miesto savivaldos būstinė vadinama “Ratusz”. Pirmąsias pilietines teises Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas suteikė Vilniaus miestiečiams pagal Rygos miesto pavyzdį Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila 1387 m. Merkinėje išduota privilegija suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teisės.

Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutis išplėtė miestiečių teises savo 1432 m. privilegijoje. Miestiečiai rinko magistratą, kuris įsikūręs Rotušėje, tvarkė organizacinius ir gynybinius miesto reikalus, sprendė civilines bylas. Vyriausias miesto administratorius buvo kunigaikščio iki gyvos galvos skiriamas vaitas. Vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas nagrinėdavo baudžiamąsias miestiečių bylas.

Istorikų nuomone, pirmasis Rotušės pastatas Vilniuje atsirado pradėjus veikti Magdeburgo teisei ir formuojantis miestiečių savivaldai. Seniausia Rotušė (minima 1432 m.) stovėjo ten kur ir dabar. Joje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių bendruomenės kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, patalpos saiko matams, grūdų atsargoms, ginklų sandėliui, rūsiuose - kalėjimas. 1545 m. Vilniaus plane Rotušė vaizduojama kaip gotikinis dviejų aukštų statinys su bokštu. Panašiai Rotušė pavaizduota 1600 m. graviūrose. Iki mūsų laikų išlikę pirmosios Rotušės pamatai įrodo - pastatas buvo gotikinis istorijos bėgyje Vilnius Rotušė buvo perstatoma ir rekonstruojama - miestą niokojo gaisrai, miestiečiai siekė puošti ir tobulinti pagrindinį savivaldos simbolį. Pvz.1662 m. Rotušės bokšte buvo įmontuotas miesto laikrodis, įrengta atvira galerija, kurioje per šventes grieždavo orkestras, 1680 m. remonto metu pastato eksterjeras buvo dekoruotas angelų skulptūromis, 1725 m. į bokštą įkeltas naujas laikrodis paauksuotais skaitmenimis, pastatas apdengtas čerpių stogu, kurio atbrailas puošė vario skarda.

1749 m. miesto gaisras labai pakenkė ir Rotušei. Ją atstatyti buvo pavesta architektui J.K.Glaubicui. 1769 m. darbai buvo baigti, tačiau dėl silpnų pamatų po 10 metų pradėjo svirti Rotušės bokštas. Jį remontuoti pavesta L.Gucevičiui. Deja, bokštas griuvo, apgadindamas dalį Rotušės pastato. Atstatyti Vilniaus Rotušę vėl patikėta L.Gucevičiui. Karaliaus (tokio masto projektui reikėjo šalies valdovo sutikimo) ir Magistrato vertinimui pateikti keli projektai. Pasirinktas pats kukliausias ir lengviausiai įgyvendinamas.

Statybos darbai baigti praėjus beveik metams po architekto L.Gucevičiaus mirties - 1799 m., interjero dekoravimo darbai vyko ir XIX a. pradžioje.
Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą. Antrajame aukšte - reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėm. Nuo Magistrato įstaigos įkūrimo 1387 m. iki 1808 m., kada Rusijos caro Aleksandro I nurodymu ji buvo išvaikyta, ir Rotušės pastatas, ir šalia esanti aikštė buvo vienu svarbiausiu visuomeninio ir kultūrinio Vilniaus piliečių gyvenimo traukos centru.

Nuo 1811 m. (panaikinus savivaldą) Rotušėje veikė „Mažasis“ teatras, o nuo 1845 m. įsikūrė nuolatinis miesto teatras. Tais metais, pritaikant pastatą teatro reikmėms, buvo suniokota nemaža Rotušės interjero dalis - nugriautos kolonos, užmūryti ir sunaikinti židiniai su vertingais bareljefais bei daug kitų vertingų architektūros ir dekoro elementų. Teatras buvusios Rotušės pastate veikė iki 1922 m., Vėliau pastatas buvo apleistas ir pradėjo nykti.

1936 - 1939 m. Vilniaus Rotušė buvo restauruota pagal architekto S. Narembskio projektą. Restauruojant interjerą, stengtasi laikytis XVIII a. antrosios pusės stilistikos. pastato centriniame fasade įrengti granito laiptai, konservuoti gotikiniai rūsiai. Pastatą norėta pritaikyti miesto reprezentacinėms reikmėms, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalis darbų liko neįgyvendinti. Po karo (nuo 1944 m.) Rotušėje iki 1995 m. veikė Lietuvos dailės muziejus.

1995 m. buvo paruoštos ir išduotos paminklotvarkos sąlygos (parengė E. Stulpinienė) Rotušės patalpų rekonstrukcijai. 1996 m. parengta rekonstrukcijų istorija, surastos analogijos ir pateikti interjero sprendimų pasiūlymai (paruošė S. Mikulionis).

Nuo 1995 m. Rotušėje savo veiklą (Lietuvos kūrybinių sąjungų, atskirų menininkų darbo rezultatus pristatantys projektai – parodos, koncertai, susitikimai, kūrybiniai vakarai ir kt.) vykdė Lietuvos Menininkų Rūmai, perkelti iš dabartinio Prezidentūros pastato S. Daukanto aikštėje. Buvo restauruotas Vilniaus mero reprezentacinis kabinetas (Mero menė), sutvarkytas pastato interjeras (perdažytos sienos, pakabintos užuolaidos su sostinės herbais, iš pastato S. Daukanto aikštėje atgabenti baldai ir muzikos instrumentai, instaliuoti vargonai ir kt.).

Į viršų