Tauragės „Santakos“ muziejaus priešistorės skyrius sumanytas kaip trumpa pamoka lankytojui, žengiančiam į krašto istorijos ekspoziciją. Grafinė ekspozicijos dalis – šeši kupini grafikos lakštai suskirstyti į tris juostas-pamokas. Jos tarsi trumpas krašto priešistorės vadovas. Žingeidus lankytojas čia ras elementoriaus teiginių apie pirmuosius Rytų Baltijos regiono gyventojus, apie autochtonus ir jų raidą, apie indoeuropiečius ir baltus. Bet didžiausias dėmesys, žinoma, Tauragės krašto istorinei praeičiai. Manoma, kad žalvario amžiuje šis kraštas buvo Vakarų baltų pilkapių kultūros įtakoje, o jau pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus čia įsikūrė vadinamosios Nemuno žemupio kultūros gyventojai. Jų sukurtą kultūrą perėmė ateinančios Jūros žemupio gyventojų kartos. Ankstyvaisiais viduramžiais, apie V–VI amžių, Tauragės kraštas buvo skalvių gentinės sąjungos sudėtyje ir ribojosi su žemaičiais. Skalvišką krašto praeitį meną jų palikti paminklai – piliakalniai, gyvenvietės ir kapinynai. Kai Rytų Baltijos kraštai pasidarė Kryžiaus žygių erdve, didelę dalį baltų genčių ištiko tragiškas nukariautų žmonių likimas. Šimtamečiuose karuose pražuvo prūsai, jotvingiai, nadruviai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir skalviai. Grėsmingos jėgos genami skalviai traukėsi į giminingas baltų žemes – pas žemaičius ir lietuvius. Ilgainiui laisva likusi šiaurinė skalvių žemė tapo žemaičių kultūros dalimi.

01 planšetas. Autochtonai, indoeuropiečiai ir baltai 1 juosta
Pirmieji gyventojai Rytų Baltijos regioną žmonės apgyvendino palyginti vėlai. Besikeičiantys ledynmečiai neleido žmogui čia įsikurti. Tik apie 12–11 tūkstantmetį ledynas iš dabartinio Tauragės krašto pasitraukė Skandinavijos link. Pirmieji žmonės čia pasirodė medžiodami migruojančias šiaurės elnių bandas ir mamutus. Jie, kaip dabar manoma, buvo nuo Jutlandijos pietų atėję Europos Madleno kultūros medžiotojai.

2 juosta
Autochtonai ir jų raida Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltais. Tai atsitiko apie 2200–2000 metus pr. Kr. Baltų genčių skyrimosi procesas, prasidėjęs prūsų žemėse dar apie V–III a. pr. Kr., VI a. po Kr. baigėsi Rytų Lietuvoje, kai čia susiformavo lietuvių gentis. Senųjų Rytų Baltijos regiono autochtonų Kundos ir Nemuno kultūros užgimė dar mezolite. Manoma, kad naujajame akmens amžiuje jų kultūros tradicijas perėmė Nemuno ir Narvos kultūros žmonės.

3 juosta
Indoeuropiečiai ir baltai Baltų kultūros susidarymas dar ir šiandien kelia daug klausimų. Labiausiai paplitusi teorija sako, kad baltų susidaryme dalyvavo keturių kultūrų žmonės. Dvi iš jų – Narvos ir Nemuno – buvo vietinės. O likusios – Rutulinių amforų bei Virvelinės keramikos žmonių kultūros atėjo iš Centrinės Europos. Jų sąveikoje apie 2170 m. pr. Kr. gimė baltų kultūra. Ji vadinama Pamarių kultūra. Naujajame akmens amžiuje išplito vidaus mainai ir prekyba su tolimesniais kraštais. Prekiavo titnagu, gintaru ir dirbiniais iš jo, kailiais bei vašku. Greta tradicinių verslų – medžioklės ir gyvulininkystės – atsirado žemdirbystė. Žmonės išmoko šlifuoti ir gręžti akmenį.

02 planšetas. Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus gyventojai 1 juosta
Ankstyvųjų baltų kultūros Dar Kazimieras Būga apibrėžė I tūkstantmečio pr. Kr. baltų apgyventas žemes. Jos driekėsi tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose, tarp Dauguvos šiaurėje ir Dniepro pietuose. Apie 1700 m. pr. Kr. šiuose plotuose gyveno kelios baltų visuomenės. Mūsų valstybės etninei istorijai yra reikšmingas Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros palikimas. Jų technologijos, gamybos tradicijos, dvasinės kultūros apraiškos tapo tuo pamatu, iš kurio vėliau išsivystys Lietuvos valstybę kūrusios gentys.

2 juosta
Ankstyvųjų baltų gyvenimas Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuose (1700 pr. Kr. – 1 m. po Kr.) dabartinė Lietuvos teritorija buvo menkai apgyvendinta. Didžiulėje Lietuvos dalyje mes nerandame nei gyvenviečių, nei laidojimo paminklų. Baltijos jūros pakraštyje ir kaimyninėje Sambijoje gyveno Vakarų baltų pilkapių kultūros žmonės. Jie kūrėsi atvirose gyvenvietėse, o savo mirusiuosiuos laidojo pilkapiuose. Jų gamybos tradicijos, papuošalai ir papročiai žymia dalimi nulėmė ateinančių kartų baltų kultūrą. Ryčiau įsikūrę Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės pirmieji iš baltų kūrėsi smarkiai gamtos kliūčių apsaugotose kalvose – piliakalniuose. Kad jie būtų dar saugesni, pylė pylimus, aukštino šlaitus, rentė užtvaras ir slaptus kelius tarp jų. Išplėtojo medžioklės, žūklės ir gyvulių augintojų industriją. Įdirbdavo ir žemę, tačiau nepatvarūs akmeniniai bei bronziniai kirviai, kapliai buvo menki pagalbininkai žemės darbuose. Šioje kultūros amatininkai iš atvežtinės bronzos akmeninėse formose liejo kirvius ir papuošalus.

3 juosta
Ankstyvieji baltai ir pasaulis Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus žmonių pagrindiniu mainų prekybos interesu tapo metalai. Pradžioje buvo varis, vėliau – cinkas, alavas, sidabras ir auksas. VI a. pr. Kr. Rytų Baltijos regiono gyventojai susipažino su naujuoju metalu – geležimi ir jo dirbiniais. Manoma, kad kaip ir vėlyvojo neolito laikais, pagrindine baltų preke mainuose buvo gintaras. Juo puošėsi Vidurio ir Pietryčių Europos vario kasyklų žmonės, Peloponeso ir Kretos moterys. Per Alpių perėjas jis pateko į šiaurinę Italiją, o pro Dono žiotis – į Kaukazą. Pasiekė jis Siriją bei Palestiną. Gintaro dėka mes patekome į Antikos rašytojų ir istorikų akiratį. Graikas Homeras mini Baltijos gintarą „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o istorijos mokslo tėvas Herodotas – „Istorijoje“. Tačiau ir nuolatinė prekyba nepatenkino geležies poreikių. Iki pirmųjų naujosios eros dešimtmečių baltai savo įrankiams gamintis naudojo vietines žaliavas – titnagą, akmenį, kaulą ir ragą.

3 planšetas. Senojo geležies amžiaus gyventojai
1 juosta
Naujosios eros baltų kultūros Pirmaisiais dešimtmečiais po Kr. gyvenimas pasikeitė. Iš Vakarų baltų pilkapių kultūros plotų plūstelėjo nauja gyventojų banga, ir Rytinė Baltija virto tankiai apgyvendintu kraštu. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvavo kelios baltų kultūros, besiskiriančios savo laidojimo papročiais, darbo įrankių bei papuošalų formomis. Tauragėje ir jos krašte tarp 1 ir 450 m. po Kr. gyveno Nemuno žemupio kultūros žmonės. Apie 18 šios kultūros gyventojų kapinynų yra išlikę iki mūsų dienų. Žymiausieji iš jų yra Dauglaukyje, Barzūnuose, Šaukėnuose, Strazduose, Greižėnuose, Lumpėnuose, Palumpiuose ir Šereitlaukyje.

2 juosta

Laidojimo papročiai Dideliuose plotuose pasklidę baltai skyrėsi savo laidojimo papročiais. Baltijos pajūryje gyvenę žmonės pilkapių nebepylė ir nebedegino mirusiųjų. Naujieji Nemuno žemupio ir Centrinės Lietuvos kultūrų gyventojai atsinešė plokštinių kapų ir nedegintų mirusiųjų laidojimo tradiciją. Pilkapių pylimo tradicijas tęsė Pilkapių kultūros žmonės, įsikūrę tarp Jūros, Dubysos, Nevėžio vidurupių pietuose iki Dauguvos upės šiaurėje. Užnemunės panemunių gyventojai savo mirusiesiems pylė pilkapius, o pietinėje jos dalyje plito plokštiniai kapai. Manoma, kad Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės mirusįjį sudegindavo, o jo palaikus su papuošalais ir kitais daiktais sudėję į valtelę paleisdavo ežeru plaukti.

3 juosta

Baltų kultūra Žymioji lietuvių archeologė Marija Gimbutienė manė, kad 1–450 metai po Kristaus baltų visuomenei buvo „aukso amžius“. Ir ji didele dalimi teisi: baltai išmoko iš baltų rūdos pasigaminti geležį ir plieną. Tai buvo tikra technologinė revoliucija. Geležiniai darbo įrankiai – kirviai, peiliai, dalgiai, geležiniai noragai – žemdirbystę ir gyvulininkystę padarė našia, – užsimezgė gamybinis ūkis Geležiniai žeberklai, ietys, durklai ir kirviai žvejams ir medžiokliams suteikė iki tol neregėtas galimybes. Šilti ir patvarūs pasidarė būstai. Krašte visuotinai paplito vietinių amatininkų ir juvelyrų dirbiniai ir papuošalai iš atsivežtinių spalvotųjų metalų. Suklestėjo prekyba su antikiniu Romos pasauliu. Per „Gintaro kelią“ baltai gabenosi spalvotuosius metalus ir papuošalus – emalio ir stiklo karolius, egzotiškas seges, bronzinius indus. Krašte atsirado Romos imperatorių pinigų.

4 planšetas. Nemuno žemupio kultūros žmonės
Kultūros gimimas Vokiečių archeologas prof. A. Becenbergeris dar XIX a. pabaigoje tyrinėjęs Greižėnų ir Lumpėnų kapinynus pastebėjo, kad šie skiriasi nuo prūsiškųjų kapinynų ir pavadino juos „lietuviškaisiais“. Kultūrų žemėlapyje atsirado nauja sritis, kurią dabar vadiname Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūra. Mokslo raida taip surikiavo, kad po XIX a. pabaigos tyrinėjimų prie šios kultūros grįžta tik 1981 metais. Per praėjusius dešimtmečius archeologai tyrė nemažai šios kultūros paminklų: Eugenijus Jovaiša (1981–1983) ir Jonas Stankus (1981) ištyrė II–III a. Šaukėnų kapinyną, Jonas Balčiūnas (1983), Eugenijus Jovaiša (1984–1986, 1988–1995, 1997–2000) ištyrė I–III a. Dauglaukio kapinyną, Arvydas Malonaitis tyrinėjo Dauglaukio alkavietę (1991–1999), Arvydas Asadauskas – IV–VII a. Greižėnų kapinyną (1991), Valdemaras Šimėnas tyrinėjo II–VII a. Barzūnų (1998–2000) ir II–III a. Palumpių (1999) kapinynus, Linas Tamulynas – I–III a. Strazdų kapinyną (1998–2000). Šių archeologų darbai ženkliai išplėtė žinias apie 1–450 m. po Kr. šios kultūros žmonių gyvenimą.

2 juosta

Laidojimo papročiai Nemuno žemupio žmonės kapinynus įrengdavo vaizdingose kalvose, netoli gyvenvietės, kad, kaip sakoma, saviškiai po akimis būtų. Kapo konstrukcija nebuvo sudėtinga – paprasta duobė, kurios kampuose kartais padėdavo akmenų. Manoma, kad tai amžinojo namo simbolis. Laidojimo apeigų metu iš laužo atnešdavo žarijų ir jomis išpildavo pagrindą. Tai turėjo apvalyti amžinojo poilsio vietą. Jau II amžiaus Dauglaukio gyventojai mirusiuosius laidojo karste. Jį darydavo iš perskelto didelio medžio liemens. Išdegindavo šerdį, o galus uždarydavo dailiai priderinta lenta. Karsto vidų išklodavo ajerais, kurie jau tais laikais buvo žinomas kaip dezodoruojantis augalas, išpildavo kažkokių klijų ir įklodavo vilnonę maršką. Mirusįjį laidojo su gražiais aprėdais, papuošalais, ginklais ir darbo įrankiais. Moterų kapuose gausiausia papuošalų ir nedaug darbo įrankių – peilių, ylų, verpstukų. Vyrų kapuose daug kirvių ietigalių, peilių ir mažiau papuošalų. Tarp jų dažniausiai antkaklės, segės, apyrankės, žiedai ir diržų sagtys. Kapinyno papėdėje būdavo aukų aikštelė. Dauglaukyje tokioje aikštelėje rasta daugybė laužų vietų, prie kurių pastatydavo aukų stulpą. Ant jo padėdavo keramikinį aukų indą su vaišėmis mirusiojo vėlei. Prie tokių „šeimyninių“ laužų rinkdavosi mirusiojo artimieji, o po atminimo apeigų vaišių indo į namus nebenešdavo. Jį sudaužydavo vietoje, – visa aukštelė buvo sėte nusėta aukų indų šukėmis.

3 juosta

Gyvenimo būdas Nemuno žemupio gyventojai buvo nagingi amatininkai, gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Tai liudija laidojimo paminkluose rastas dalgis, didelė kirvių ir peilių kolekcija. Dėkinga geografinė padėtis nemažą gyventojų dalį padarė prekeiviais. Jūra ir Nemunas su visais jų intakais surišo gintaro pilnus prūsų kraštus su šiauriau ir ryčiau gyvenusiais baltais. Prekybą su Romos pasauliu liudija gausybė Dauglaukyje, Barzūnuose ir Strazduos rastų atvežtinių emalio ir stiklo karolių vėrinių. Atsigabendavo ir Romos imperijos monetų – bronzinių sestercijų. Apie prekybos kelią liudija ir netiesioginiai šaltiniai – ginklų gausa Nemuno žemupio vyrų kapuose. Prekybininkų vilkstines turėjo saugoti didelė ginkluota palyda. Šios kultūros kapuose rasta įspūdingos ankstyvųjų skydų, ietigalių, kovos peilių kolekcijos. Pažymėtina, kad Nemuno žemupio kariai anksti perėmė naują kario aprangos elementą – perpetę. Jų rasta Šaukėnų kapinyno III a. vidurio vyrų kapuose. Dėka prekybinių ryšių Nemuno žemupio gyventojams užteko vario, alavo ir cinko žalvarinių papuošalų gamybai. Šios kultūros moterų kapuose rasta įspūdingiausių papuošalų – bronzinė kepuraitė, rečiausių antkaklių su pakabučiais, krūtinės juostų, segių, apyrankių ir žiedų, kuriuos padarė vietiniai amatininkai.

5 planšetas. Viduriniojo geležies amžiaus gyventojai 1 juosta
Baltų genčių sklaida 450–900 metus tyrinėtojai vadina arba tautų kraustymosi, arba ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu. Bet mūsų istorijoje bene tiksliausia jį būtų apibūdinti kaip baltų genčių sklaidos laikotarpiu. Dar V–III a. pr. Kr. prūsuose prasidėjęs baltų genčių formavimosi procesas baigėsi V amžiaus antroje pusėje. 1–450 metų baltų kultūrų terpėje susiformavo visos istorinius laikus pasiekusios Lietuvos baltų gentys.

2 juosta
Baltų gentys Šalia gausybės prūsų genčių ir žemių – Varmės, Sasnos, Notangos, Bartos, Galindos, Sembos, Kulmo, Nadruvos, Pagudės, Liubavo – įsikūrė Jotvingių sąjunga iš Sudūvių, Dainavių ir pačių jotvingių. Buvusioje Vakarų Lietuvos plokštinių kapų kultūroje išaugo jau nuo 675 metų islandų sagoje minimi kuršiai. Skalvių žemės išsidriekė Nemuno žemupyje, aukštaičių gentis išaugo iš senosios Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros, o Pilkapių kultūroje užgimę trys etnosai tapo žemaičiais, žiemgaliais ir sėliais. Apie VI amžių iškilo nauja Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Tai – lietuvių genties protėviai. Manoma, kad iš anksčiau gyventų vietų Padniepryje juos išstūmė slavai.

3 juosta
Tautų kraustymosi atgarsiai Ilgai buvo manoma, kad Tautų kraustymosi procesai nepasiekė Lietuvos teritorijos, kad ji liko nuošalyje nuo tuometinės Europos reikalų. Bet nauja medžiaga liudija ką kita. Klajoklių hunų strėlių radiniai Aukštadvaryje, Kernavėje, Vilniuje ir Plinkaigalyje aiškiai parodė, kad klajokliai pasiekdavo ir šiaurinius kraštus. Ypač įsimintinas Plinkaigalio radinys. Moters šlaunikaulio galvutėje buvo rasta įstrigusi huniška strėlė. Pasirodo, paleidę ietį hunai sužeisdavo žmogų taip, kad šis paeiti nebegalėjo. Pasiviję savo auką, medinėmis kuokomis žmogų nužudydavo. Apie tai, kad ir patys baltai dalyvavo tautų mūšiuose liudija VI amžiaus kunigaikščių ir jų karių kapai. Taurapilio, Plinkaigalio ir Vidgirių kapuose rastosios paauksuotos segės, vadinamoji huniška segė, kalavijai ir paauksuoti jų dėklų papuošalai buvo atgabenti iš tautų „katilo“ Padunojo srityse.

6 planšetas. Nemuno ir Jūros žemupio skalviai 1 juosta
Skalviai Ilgai buvo neaišku, ar Nemuno kultūros žmones galima laikyti skalvių protėviais. Tačiau, kai buvo paskelbtas nauji viduriniojo geležies amžiaus baltų genčių ir senojo geležies amžiaus kultūrų žemėlapiai, atsirado galimybė palyginti naujausius duomenis. Pasidarė aišku, kad I–V a. Nemuno žemupio kultūros ir V–IX a. skalvių genties ribos yra praktiškai tapačios. Taigi, dabartinis archeologijos mokslas sako, kad Jūros upės žemupio gyventojai V–IX ir vėlesniaisiais amžiais buvo skalviai, o jų protėviais yra buvę Nemuno žemupio kultūros žmonės. Rašytiniuose šaltiniuose skalviai pirmą kartą paminėti apie 1240 metus. Apie 1274–1277 metus dalį skalvių žemių nukariavo Kryžiuočių ordinas. Žemės ištuštėjo, dalis gyventojų patraukė į Lietuvą. Vėlesniais amžiais Skalvos gyventojai priklausė Prūsijos valstybei ir buvo Mažosios Lietuvos dalis, o šiaurinė dalis sužemaitėjo, nors ir dabar tarp žemaičių ir tauragiškių žemaičių yra kalbos ir papročių skirtumų.

2 juosta
Skalvių kunigaikštis Didžiausi šiuolaikiniai skalvių kultūros atradimai sietini su archeologo Valdemaro Šimėno vardu. Tarp 1986 ir 2005 metų jis tyrinėjo V–VI a. Vidgirių, V–VI ir X–XII a. Sodėnų, II–VII a. Barzūnų ir V–XII a. Kreivėnų ir V–VI a. Šereitlaukio plokštinius kapinynus. Vidgirių kapinyno radiniai ir ypač kunigaikštiškas kapas akivaizdžiai atskleidė baltų ryšius su Padunojo srityse įsiliepsnojusiais tautų kraustymosi įvykiais. Su kunigaikštiška pagarba buvo įrengtas kapas. Didžiulėje kapo duobėje buvo atskirta vieta kunigaikščio žirgo kapui, o nuo jo laiptas vedė į kunigaikščiui skirtąją kapo dalį. Karstas buvo padarytas iš masyvių ąžuolinių lentų, o jo pagrinde sumontuotos aukštos medinės kojos. Be Padunojo meistrų kovos peilio, sidabrinės paauksuotos segės kunigaikščio kape buvo rasti žąslai, antkaklė, keturios segės, apavo sagtelė, sidabrinė apyrankė ir žiedas, pakabutis, geriamasis ragas su sidabro apkaustais ir mediniai smeigtukai. Į beržo tošies dėžutę sudėjo papildomas įkapes – žiedus ir žalvarines įvijas.

3 juosta
Ankstyvoji skalvių kultūra V–VI a. skalviai savo mirusius laidojo nedegintus. Apie VI amžių iš kaimyninių nadruvių ateina kūnų deginimo paprotys. VII–VIII a. skalviai mirusiuosius ir degino, ir nedegino, tačiau nuo IX amžiaus visoje gentyje įsigali kūnų kremacijos paprotys. Skalvių kapuose daug įkapių. Vyrų kapuose gausu ginklų – iečių, kovos peilių, siauraašmenių kalavijų ir darbo įrankių – dalgių, peilių ir kirvių. Moterų kapuose dažniausiai randami peiliukai, rečiau – verpstukai. Kai kada ir vyrų, ir moterų kapuose randami lipdyti moliniai puodeliai, rago apkalai. Papuošalus nešiojo ir vyrai, ir moterys. Puošėsi įvairių formų antkaklėmis, segėmis, apyrankėmis, žiedais bei įvairiausiais pakabučiais. Moterys apyrankes mūvėjo ant abiejų rankų, vyrai – ant vienos. Savitai puošė galvos apdangalą. Prie jo tvirtindavo ploną žalvarinės juostelės lankelį. Ant jo pakabindavo kabučius – gintaro karolius, kibirėlio formos žalvarinius ar sidabrinius kabučius, o prie plaukų susegdavo ilgu žalvarinio virbo formos smeigtuku. Nešiojo ir kelių įvijų eilių su skersinėmis plokštelėmis apgalvius. Skalvių kapuose randama ir itin retų mūsų archeologijoje dirbinių – kaulinių šukų su žalvariniais apkalais.