Ji prasideda toje vietoje, kur susitinka Didžioji ir Aušros vartų gatvės ir tęsiasi iki Paplavų priemiesčio. Gatvė yra sena, nes jau XV a. aktuose yra vadinama „Subocz“ vardu. Gatvės pavadinimas, rodos, yra kilęs nuo vieno Vilniaus gyventojo Subačiaus vardo, kuris čia XV a. gyveno ir turėjo daug žemės.

Šios gatvės gale, kur šiandieną yra „Vaikelio Jėzaus“ prieglauda, stovėjo Subačiaus vartai. Ši vieta su artimomis apylinkėmis, kaip manoma, yra seniausia miesto dalis. Čia dar priešistoriniais laikais buvo lietuvių sodybos, o vėliau, XIV a. buvo pastatyta „Kreivoji“ pilis, kurią 1390 m. kryžiuočiai sudegino. Iki XIX a. pradžios iš tos pilies išliko iš akmenų ir plytų pastatytas miesto sienos bokštas.

Nuo to bokšto pakalnės pusėn buvo nusidriekęs XVI a. miesto mūras, kurio pėdsakai matyti dar ir dabar. Be to, iš „Vaikelio Jėzaus“ prieglaudos kiemo yra įėjimas į požeminį urvą arba koridorių, kuris iki šiol dar nėra ištirtas ir turi daug istorinių paslapčių. Platus ir aukštas koridorius turi apvalius skliautus ir storas sienas, mūrytas iš akmenų ir didelių plytų. Jo sienose yra įtaisytos nišos, ventiliacijos angos ir krosnis, o vienoje vietoje yra šulinys. Koridorius iš dalies yra užverstas plytgaliais ir mūro nuotrupomis, todėl sunku pasakyti, kur jis veda.

Apie Bokšto kalną ir požeminį urvą yra daug padavimų. Vienas iš jų sako, kad kalno urve kadaise gyvenęs baisybių baisybė, kuris savo žvilgsniu užmušdavęs kiekvieną, kuris tik išdrįsdavęs prisiartinti prie urvo, ir savo auką surydavęs. Bet atsirado vienas drąsus ir sumanus lietuvis, kuris eidamas į urvą pasiėmė veidrodį. Kai tik siaubūnas pamatė savo atvaizdą, krito negyvas.

Kitas padavimas sako, kad ant Bokšto kalno kasmet suskrisdavusios raganos ir požemio urvuose su velniais keldavusios vaišes ir šokius.

Trečias padavimas teigia, esą kalno urve paslėpti dideli turtai, kuriuos saugojanti graži panelė, šuo ir gaidys. Jų verksmą, lojimą ir giedojimą vidunakty galima esą kartais girdėti.

Beje požeminį koridorių galima aplankyti, prieš tai atsiklausus „Vaikelio Jėzaus“ prieglaudos šeimininkų.

Beveik iki XVIII a. galo pamestinukais Vilniuje rūpinosi ligoninės. Tiktai 1786 m. kunigaikštienė Jadvyga Oginskienė, nupirkusi Subačiaus gatvėje žemės sklypą su namais, įsteigė pamestinukų prieglaudą. Dosnių žmonių surinktomis aukomis 1791 m. buvo pastatytas dviejų aukštų namas, kur sutalpinta daugiau kaip 100 našlaičių. Prieglauda rūpinosi vienuolės. Nuo 1801 m., tam, kad prieglauda galėtų išsilaikyti, buvo skiriamas mokestis, imamas iš viešųjų pramogų. Bet 1864 m. Muravjovas prieglaudą atėmė ir atidavė pravoslavams valdininkams, kurie, pakrikštiję vaikus tuo pačiu tikėjimu, auklėjo juos rusų dvasia.

Šiuos prieglaudos rūmus 1915 m. rusai atidavė Lietuvių draugijai, kuri čia įsteigė prieglaudą našlaičiams. Vokiečių okupacijos metu ir kiek vėliau šioje prieglaudoje buvo išlaikoma apie 200 vaikų. Vieni jų lankė lietuviškas mokyklas, kiti mokėsi įvairių amatų. Pasikeitus politiniam gyvenimui, administracinė vietos valdžia prieglaudos auklėtinius iš tų namų pašalino ir atidavė juos vienuolėms.