Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Kenesa (XIXa.) (skaityti)



Garso fonas: Mykolas Firkovičius

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Kenesa (3)

Aprašymas

TRAKŲ KENESA (Karaimų g. 30)  Karaimų šventovė – kenesa yra Trakų senamiesčio šiaurės vakarinėje dalyje, nedidelio aptverto sklypo, esančio  Karaimų g. 30, gilumoje.

Tai seniausia Lietuvos kenesa. Pirmoji kenesa, manoma,  toje pačioje vietoje, buvo pastatyta jau XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje. Anot istoriko Romualdo Firkovičiaus (1933-2015) sudarytos chronologijos, XVI a. pradžioje kenesos pastatas sudegė, ir buvo atstatytas 1533 m.  1655 m. karo metu kenesa buvo sugriauta, ir tų pačių metų lapkričio 26 d. valdovas Jonas Kazimieras leido atstatyti kenesą ir mokyklą. 1773 m. buvo nusiaubtas kenesos pastato vidus, o 1794 m. gaisro metu pastatas vėl sudegė. 1812 m. kenesos pastatą sudegino per Lietuvą žygiavusi Napoleono kariuomenė. Jis  atstatomas, bet 1824 m. kovo 31d. vėl sudega. Tada bendruomenė nusprendžia statyti mūrinę kenesą, bet, negavus lėšų, vėl pastatyta medinė, išlikusi iki šiol. Ją mini ir lenkų poetas Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius (1823-1862), 1854 m. aplankęs Trakus. Vyresniojo dvasininko (laikinai ėjusio ir aukščiausiojo dvasininko pareigas) Felikso Maleckio (1854-1928)  pastangomis ir jo surinktomis lėšomis 1894 m. buvo atliktas kenesos kapitalinis remontas, įrengtas ant stogo bokštelis, turėjęs atlikti žibinto funkciją. 1903-1904 m. m. pastatas buvo remontuotas pagal vilniečio architekto Michailo Prozorovo (1860-1914) projektą. Beje, Michailas Prozorovas buvo parengęs ir Trakų pilies rekonstrukcijos projektą. Tarpukariu Trakų kenesa buvo perdažoma 1929, 1931, 1932 metais, bet jos pavidalas nepasikeitė, ir ji iki šiol atitinka architektūrinį Michailo Prozorovo rekonstrukcijos projektą.

Sovietmečiu Trakų karaimų kenesa buvo vienintelė oficialiai veikianti karaimų šventovė Europoje, nors pamaldos jos pastate nuo šeštojo XX a. dešimtmečio nebevyko. Paskutinė jaunavedžių pora kenesoje buvo sutuokta 1956 m., tačiau  Religinių reikalų valdybai kasmet buvo pristatomas dvidešimties tikinčiųjų sąrašas, įrodantis ir pagrindžiantis karaimų religinės bendruomenės egzistavimą. Taip pat reguliariai valstybei buvo mokamas nekilnojamojo turto mokestis.

Per sovietmetį nenaudojamas Trakų kenesos pastatas smarkiai sunyko. 1997 m., rengiantis totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių minėjimui, ji pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo iš esmės restauruota: pakeistas stogas, sutvirtintos ir perdažytos išorinės pastato sienos, pastatyta nauja medinė tvora, juosianti  visą šventoriaus teritoriją. Atliktas ir kapitalinis interjero remontas: pakeistos grindys, išdažytos, atkuriant senuosius tapybinius elementus, lubos ir sienos, atnaujintas altorius ir suolai, pakeisti kilimai. 2017-2018 m. kenesa vėl atsinaujino – perdengtas skardinis stogas, perdažytos sienos ir bokštelis virš stogo, vėl atnaujinta tvora ir sutvarkytas kiemas. Išorinėse sienose paskutinio remonto metu buvo atnaujinti ir baltai išdažyti pilioriai.

Trakų kenesos pastatas yra  kvadratinio plano ir dviejų aukštų. Jo bendras plotas - apie 110 m2. Keturiose pastato sienose  aukštai, beveik prie pat stogo karnizo, yra dešimt arkų formos vitražais papuoštų langų profiliuotais apvadais. Kenesos stogas skardinis, keturšlaitis, dviejų pakopų. Stogo kraigo kampus, bokštelio viršūnę bei centrinių vartų mūrinių stulpų viršūnes puošia figūrinės smailės su nedideliais dekoratyviniais  rutuliais. 

Viduje  kenesa padalinta į tris erdves. Pro paradines medines dvivėres duris įeinama į nedidelį prieangį, iš kurio patenkama į pagrindinę salę, kurioje meldžiasi vyrai, ir laiptais pakylama į galeriją, kurioje meldžiasi moterys. Kaip ir visose Rytų religijų šventovėse, kenesose vyrai ir moterys meldžiasi skyrium. Paskutinių rekonstrukcijų metu kenesos vidus nebuvo nei perplanuojamas, nei kaip kitaip keičiamas. 

Didžiosios  salės pietinėje pusėje priešais įėjimą ant paaukštinimo (nuo grindų apie 50 cm)  yra altorius. Pagal tradiciją jis gaminamas iš kipariso medienos ir yra labai puošnus. Viršutinės jo dalies centre įrašyta gražiai dekoruota  Biblijos citata: „ Dievo akis globoja tikinčiuosius“. Didžiosios salės centre nuo lubų kupolo ant paauksuotų grandinių kabo didelis puošnus sietynas, kuriame  simboliškai įstatytos ir žvakių formos lemputės.

 Prieš 1997 m. kenesos kapitalinį remontą, kuriam vadovavo vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius, UAB „Lietuvos paminklai“ architektės  G. Filipavičienė ir I. Bėčienė atliko išsamius interjero polichrominius tyrimus ir nustatė, kad aštuoniabriaunis didžiosios salės skliautas arba kupolas  sumontuotas iš lentų, o siūlės tarp jų užklijuotos popieriumi ir paskui viskas kartu vienodai nudažyta „jūros bangos“ arba mėlynai žalia spalva, kokią galima aptikti daugelyje Rytų kraštų mečečių. Kadangi kupolas  sudaro dangaus įvaizdį, jo fonas nusėtas stilizuotais pilkšvai rausvos spalvos žiedlapiais, o centre - auksinės spalvos rozetė, simbolizuojanti saulę. Kupolo kraštai dantyti, ir jis apjuostas tapybiniu karnizu. Lubų kampuose susiformavę trikampiai ištapyti trafaretiniais augaliniais ornamentais. Tyrimo metu išaiškėjo, kad didžiosios  salės sienų panelinė dalis sukalta iš ąžuolo lentų, o paskutinis tapybinis ornamentas sudaro geometrinį rombų-trapecijų piešinį. Taip didžiosios salės interjeras šiandien ir yra apipavidalintas. 

Trečioji kenesos patalpa – galerija, kurioje meldžiasi moterys – paremta gulsčiąja arkada, suskaidyta keturiomis kolonomis. Iš didžiosios salės pusės ant jos sienos iki šiol kabo paskutinės Derliaus šventės metu  1938 m. pašventintas vainikas. Pastatas priklauso Trakų karaimų bendruomenei.

Prie kenesos esančiame parapijos name nuo XVI a. veikė mokykla. Karaimų bendruomenei   po Nepriklausomybės atkūrimo reprivatizavus šį pastatą, jis vėl naudojamas bendruomenės reikmėms. Čia vyksta ir tarptautinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos, kurią Lietuvos karaimų kultūros bendrija rengia jau 18 metų, renginiai.

Dr. doc. Halinos Kobeckaitės tekstas

Į viršų