Flash panorama Flash panorama

Verkių rūmai Skaityti

GPS: N54o44.887'   E25o17.558'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

VERKIŲ DVARO SODYBA
14 a. pabaigoje Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir jos vyskupams užrašė Verkius. Verkių dvarui priklausė dideli dirbamos žemės plotai ir dar didesni miškų masyvai. Erdvūs, ištaigingai įrengti pirmieji mediniai pastatai, kuriuose ne kartą yra lankęsi Lietuvos ir Lenkijos karaliai. Manoma, kad mediniai Verkių rūmai (pirmą kartą paminėti 1630 m.) su mūriniais rūsiais stovėjo Trinapolyje.

Ankstyvąjį Verkių dvarą sudarė trys pagrindinės dalys: senoji Slabadėlė (dabartinio Trinapolio vieta), palivarkas (dabartinė Verkių g. 69 teritorija) ir rūmų teritorija (vilos Verkių g. 77 teritorija). Pirmieji 16 a. vyskupų dvaro pastatai, turėję rūsius bei mūro pamatus, buvo mediniai. Verkių vyskupų rūmuose mirė vyskupas Vaitiekus Radvila, gyveno Valerijonas Protasevičius. Sodybai, kaip visiems tokios paskirties ansambliams, būdingi elementai: rezidencija su parku ir žvėrynu, palivarkas su degtinės varykla ir ūkiniais pastatais, smuklė, plytinė bei lentpjūvė.


Pirmųjų mūrinių rūmų savininkas buvo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, valdęs Verkius 17 a. pabaigoje - 18 a. pradžioje. Jo iniciatyva sukurtas Verkių ansamblis (apsuptas parkų ir miškų) su būdinga triaše kompozicija: rūmais - Trinapolio bažnyčia su vienuolynu - Kalvarijų bažnyčia su Kryžiaus kelio koplyčiomis. Vyskupo pilies tipo rūmai iškilo apie 1690 m. aukštame Neries krante, prie skardžio. Jie buvo kvadratiniai, trijų aukštų, su skarda dengtais bokštais kampuose. Pagrindinis fasadas su kolonomis ir galerija buvo įrengti nuo upės pusės. Dėl to sumenko žemutinės dvaro dalies reikšmė.


18 a. pabaigoje Verkiai tapo Ignoto Masalskio nuosavybe. Jis ėmėsi remontuoti bei rekonstruoti rūmus ir kitus ansamblio pastatus, taip pat ir stovėjusius Neries slėnyje. Naująjį didingą klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė Martynas Knafkusas ir jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius. Iš pradžių darbams vadovavo architektas M. Knafkusas (1769-81 m.). Parinko vietą naujajai rezidencijai, sudarė bendrą ansamblio planą. Jam vadovaujant buvo pastatyti šoniniai rūmai - oficinos, dalis senųjų pastatų buvo nugriauta. Vėliau dirbęs (iki 1788 m.) L. Stuoka-Gucevičius parengė naują centrinių rūmų projektą, baigė visus centrinių rūmų išorės darbus, viduje įrengė paradinius laiptus ir didžiąją salę su kupolu. Jam priskiriama paviljono, malūno su užtvanka, užvažiuojamųjų namų, kitų statinių statyba.


Nuo 19 a. vidurio Verkių rūmai priklausė kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui ir jo palikuonims. Kunigaikščio pastangomis užvirė dvaro rekonstrukcijos darbai: buvo perplanuotas parkas, sumažinta jo viršutinė dalis, pastatyta nauja tvora, vartai, sargo namelis, pertvarkyta rytinė oficina - prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija, iki pamatų nugriauti centriniai rūmai... Kitaip suplanuota rūmų aikštė ir įrengtas joje fontanas. Aplink aikštę nutįso naujas kelias. Palivarkas tapo našiu ūkiu. Kunigaikščio sūnus Pėteris tęsė tėvo pradėtus darbus: perstatė palivarko pastatus, tvarkė vandens įrenginius, plėtojo žuvininkystę. Imta pardavinėti dvaro žemę, kirsti miškus. Galiausia Vitgenšteinai išpardavė beveik pusę dvaro. Prasidėjo Verkių ansamblio nykimo laikotarpis - buvo statomi tipiniai vasarnamiai, vilos...


Daug žalos Verkių architektūriniam ansambliui buvo padaryta per pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu jo pastatuose veikė pensionatas ir vasarnamiai, prieš antrąjį pasaulinį karą - gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu - kolūkių pirmininkų mokykla, gyvulininkystės technikumas. Nuo 1960 m. ansamblis priklausė Mokslų akademijai. Šiuo metu jame įsteigtas Botanikos institutas rūpinasi tiek senųjų pastatų, tiek ir parko tvarkymu: suremontuotos rytinė ir vakarinė oficinos, rekonstruota jų apšildymo sistema, atnaujintas dujinis parko apšvietimas, stengiamasi tinkamai naudoti kitus pastatus ir juos apsauga.


Verkių dvaro sodybą - rūmų ansamblį sudaro daugybė išlikusių statinių: vakarinė ir rytinė oficinos, paviljonas, užvažiuojamieji namai (arklidės), ledainė, sargo namelis, dvi oranžerijos, du vandens malūnai, vila, kluonas, karvidė, buvusių rūmų rūsiai, senasis paštas, tarnautojų, arklininko, urėdo, malūnininko ir stalių namai, administracinis pastatas, katilinė, vandens bokštas, fontanas, apšvietimo stulpai, altanos liekanos, tvoros fragmentas su vartais.


Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, o ūkiniams pastatams - liaudies menas. Kai kurių šio vertingo ansamblio elementų visai neliko, vietoje puošniausių centrinių rūmų - tik rūsiai skliautuotomis lubomis; kiti buvo pakeisti, perstatyti. Centriniai rūmai nugriauti apie 1842 m.


Verkių rūmų architektūrinis ansamblis turi vieningą kompoziciją, savitą ir originalią planinę struktūrą, pritaikytą prie gamtinės aplinkos. Statant Verkių sodybą didelės įtakos turėjo sudėtingas ir vaizdingas vietovės reljefas: ryškių stačiašlaičių Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtos paviršius. Verkių sodybos pastatai, pastatyti 18 a. pabaigoje arba 19 a., sename parke yra pabirę kompaktiškomis grupėmis.


Vertingiausi pagrindinės ansamblio dalies pastatai išsidėstę aukštai iškilusioje plynaukštėje, netaisyklingos, trikampį primenančios formos žemės plote tarp ryškių ir gilių Neries ir bevardžio upelio, vis dažniau vadinamo Verkės upeliu, slėnių. Šią architektūrinio ansamblio dalį riboja tvoros liekanos su vartais, statūs šlaitai, apaugę medžiais ir krūmais. Kompozicinis pagrindinės dalies centras - elipsės formos aikštė. Aplink šią aikštę buvo išdėstyti visi trys svarbiausi statiniai: centriniai rūmai, kurių vietą mena tik išlikę rūsiai, ir vakarinė bei rytinė oficinos. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puikių reprezentacinių rūmų. Jie buvo matomi iš tolo, nes buvo pastatyti gerai parinktoje vietoje - pietinėje kalno dalyje, netoli aukšto ir stataus Neries slėnio šlaito, tuo metu vešliai neapaugusio.


Atskira statinių grupė išsidėsčiusi šiaurinėje sodybos dalyje. Tai ūkinis kiemas, 18 a. antroje pusėje vadintas olandiškuoju palivarku. Šiandien čia stovi keli, šiek tiek pasikeitę pastatai: paštas, tarnautojų namas, kumetynas, karvidė. Tarp šios statinių grupės ir pagrindinės sodybos dalies yra užvažiuojamieji namai ir paviljonas. Pastarasis lyg ir žymi kelią, vedantį į ansamblio kompozicinį centrą. Neries slėnyje yra dvi ūkinės zonos. Vienoje jų, ant upelio, įtekančio į Nerį, stovi du vandens malūnai, kitoje - šiltnamis, arklininko ir urėdo namai, mūrinės tvoros liekanos. Atokiau nuo šių pastatų matyti vila, stalių ir malūnininko namai.


Verkių dvaro sodybos parkas yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Jis užima 36 ha plotą. 16-18 a. Neries slėnyje, apatinėje dvaro sodybos dalyje, buvo kvadratais išplanuotas parkas. 18 a. suformuoti du parkai: viršutinis ir didysis. Abu jie 19 a. viduryje paversti peizažiniais, iš dalies perplanuoti, parkuose nutiesti keli nauji vingiuoti takai. Viršutinis parkas išsidėstęs Neries ir Verkės upelio slėnių juosiamoje plynaukštėje bei greta esančiuose šlaituose, žemutinis (didysis) - Neries slėnyje.


Nors viršutinis parkas dabar nebe toks išvaizdus kaip anksčiau, tačiau jame gausu įvairių medžių ir krūmų. Daugiausia vietinių medžių rūšių: pušų, liepų, klevų, auga ąžuolai, vinkšnos, guobos, o slėnių šlaituose - eglės ir uosiai. Parke auga 31 vietinės rūšies medžiai ir krūmai. Tarp svetimžemių (43 rūšių ir formų) minėtinos žemaūgės, tankiašakės paprastosios eglės. Joms būdinga kūgiška laja, o šakos nusileidžia ligi pat žemės. Prie rūmų auga dailūs lenkiniai maumedžiai bei žemesni ir plonesni sibiriniai maumedžiai. Tai vienintelis parkas Lietuvoje, garsėjantis didele liepų rūšių bei formų įvairove. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės. Apstu didžialapių liepų, yra pilkųjų riešutmedžių.


Savita ir įdomi Verkių rūmų parko tvenkinių sistema. Dvaro sodybos tvenkiniai, susieti tarpusavyje, jungia viršutinę ir apatinę parko dalį. Išlikusios trys - Verkės, Turniškės ir Riešės upelių tvenkinių grupės. Galima pastebėti kai kurių jų krantų senąsias formas, buvusių tvenkinių dugnus, išdžiūvusius kanalus. Tvenkiniai vietomis užžėlę, užpelkėję, o dalis jų pakrančių užsodintos pušų ir eglių medynais.


Žuvų ūkiui plėtoti nuo seno buvo skirti tvenkiniai, esantys seniausioje Verkių parko dalyje - žemutiniame arba didžiajame parke. 19 a. čia buvo įrengti žuvivaisos tvenkiniai, o aplink juos driekėsi daržai. Šiuo metu tvenkiniuose įmanoma plėtoti mėgėjų žvejybą.


Šiuo metu unikalus Verkių rūmų architektūros ansamblis saugomas Verkių karštovaizdžio architektūros draustinyje. Verkiai visada traukė nuostabia gamta, viliojo gražiais ir turtingais statiniais. Verkių dvaro sodybos grožis įkvėpė kūrybai ne vieną dailininką ir fotografą, poetą ir rašytoją. Pastatus ir parką piešė daugelis 19 a. dailininkų (V. Dmochovskis, A. Žametas, J. Ozemblovskis, M. Januševičius, P. Smuglevičius, V. Sadovnikovas, N. Orda, kiti), fotografavo J. Čechavičius. Verkių parką mėgo A. Mickevičius, J. Slovackis. Dailininkų ir fotografų darbai yra neįkainojamas turtas kultūros paveldo apsaugos specialistams, architektams, menotyrininkams. Istorinius Verkių dvaro sodybos tyrimus atliko istorikė A. Vojevodskaitė, rūmų (oficinų) rekonstrukcijos projektą parengė architektas A. Kunigėlis, parko sutvarkymo projektą - architektė D. Juchnevičiūtė.

http://www.pavilniai-verkiai.lt

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004