Pačiame senamiesčio centre siauroje gatvelėje užsiglaudusi jauki gotikinė bažnyčia mena XV a. ir turi seną istoriją. Tačiau šiandien baltutėlė jos erdvė leidžia maldininkams susitelkti ties vieninteliu centru – piligrimus traukiančiu Gailestingojo Jėzaus atvaizdu. Didžiųjų karų ir neapykantos tikėjimui apnikto XX a. pusiaukelėje Viešpats per kuklią vienuolę šv. Faustiną pasiuntė pasauliui išganingą žinią: „Pasitikėkite manimi, nes aš esu gailestingas Viešpats. Pasikliaukite mano gailestingumu.“ Permanydamas savo kūrinių norą sieti tikėjimą su regimu ženklu, Išganytojas apsireiškė šv. Faustinai ir nurodė nutapyti paveikslą, idant žmogui būtų lengviau pakylėti sielą josios šaltinio link. Daugybė kareivių, pabėgėlių, tremtinių sunkiausiomis akimirkomis prie širdies glaudė mažutį Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį dar tuomet, kai Bažnyčios vyresnybė tik svarstė, ar pripažinti vienuolės regėjimus ir pagal juos nutapytą atvaizdą. Dievo Gailestingumo šventovės įkūrimu 2004 m. įgyvendintas senas paveikslo globėjų noras, kad atvaizdui būtų rasta jo garsui ir didėjančiam žmonių pamaldumui derama atskira bažnyčia. Vilnius vis dažniau tituluojamas Gailestingumo miestu: čia nuo seno ypač gerbiama Aušros Vartų Gailestingumo Motina, iš čia pasklido ses. Faustinos ir ją šventąja paskelbusio Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II naujai įprasminta Dievo Gailestingumo žinia.

Šventovėje saugomas malonėmis garsėjantis, daugybės piligrimų lankomas GAILESTINGOJO JĖZAUS ATVAIZDAS, perteikiantis ses. Faustinos Kovalskos regėjimus. Paveikslą pagal jos nurodymus ir jai nuolat prižiūrint 1934 m. nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis.