Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Pažintinis takas (skaityti)



Garso fonas: birds

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Neries Regioninis Parkas (3)

Aprašymas

Jeigu Jūs norite pamatyti kaip atrodė senosios Lietuvos girios, aplankykite Dūkštų ąžuolyną. Šį unikalų mišką Jūs rasite važiuodami nuo Vilniaus link Kernavės, už Dūkštų miestelio pavažiavę apie 1 km.
Vilniaus miškų urėdijos miškininkai, suprasdami šio ąžuolyno svarbą ir norėdami supažindinti visuomenę su Dūkštų ąžuolyno vertybėmis, bendradarbiaudami su Neries regioninio parko direkcija, įrengė pažintinį taką. Jis visas yra pritaikytas neįgaliesiems (medinių lentų danga), vaikams, pagyvenusiems lankytojams, sudaryta galimybė eiti trumpesnes žiedines atkarpas.
Palei Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, pastatyta virš 38 skulptūrų, vaizduojančių lietuvių legendų ir mitologijos personažus.

Vienas iš paslaptingų Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako objektų - Airėnų akmuo su ženklais. Tai pilko stambiagrūdžio granito riedulys. Akmens viršutinėje pusėje, nulygintame plotelyje, iškalti ženklai, primenantys raides ar graikiškus rašmenis. Vakariniame šone iškaltas lygiakraštis kryžius. Vieta, kurioje yra akmuo, dabar yra pasikeitusi. Anksčiau ji buvo panaši į senovėje pasirenkamas aukurų vietas. Aplink augo seni ąžuolai, greta buvo šaltiniuota pelkutė.

Manoma, kad šis akmuo galėjo būti žemių riboženklis. Lietuvoje ant ribas ženklinančių akmenų dažnai buvo iškalami lygiakraščiai kryžiai. Ką galėtų reikšti ant akmens iškalti rašmenys, iki šiol nėra patikimos hipotezės. Kai kas juos laiko runomis, kiti- dviejų žmonių vardų ir pavardžių pirmosiomis raidėmis.

Aplinkiniai žmonės mano, kad akmens nesuprantamai užrašyta, jog čia paslėptas lobis. Nuo seno po akmeniu daug kas bandė pasikasti, ieškodami pinigų. Dabartiniais laikais jį buvo bandoma ir traktorium nustumti, todėl dabar šis akmuo guli šiek tiek kitoje vietoje.

SENOJO ĄŽUOLYNO ISTORIJOS “Ak, mūsų jaunystės Ąžuolynas, jis buvo panašus į gražiausią sodą, į parką!” Taip kalba senesni Bradeliškių, Buivydų gyventojai, užaugę šalia šio didingo miško.

Nuo senų laikų aplinkiniai kaimai ganydavo Ąžuolyne. Ten esančiuose raistuose augo ne kažin kokia žolė – viksva, tik po ąžuolais pievelėse geresnės žolės būdavo. Tarp medžių besiganančios karvės nuėsdavo visus besistiepiančius krūmus ir žolę, todėl ąžuolai atrodė augantys prižiūrimoje vejoje. Drausdavo ganyti tik avis, kad jos nenugraužtų jaunų dygstančių ąžuoliukų. O jų kasmet pridygdavo daugybė, augdavo šepečiu. Įėjus į Ąžuolyną, per visą kilometrą matėsi, kur vaikšto banda, o padėjus ant žolės kiaušinį, už penkiasdešimt metrų galėjai jį matyti. Bet būdavo bėdos, jei sulūždavo rykštė karvėms ginti, nes krūmų rykštei išsilaužti tekdavo ilgokai paieškoti.

Ši Ąžuolyno dalis nuo seno buvo priskirta Bradeliškių kaimui, čia nuolat ganydavosi apie 10-15 karvių. Naktimis vyrai Ąžuolyne ganydavo dienos darbuose nuvargusius arklius. Susirinkę į būrį, vyrai užsikurdavo ugnį ir pamiegodavo prie laužo, pasilikdami paeiliui pabudėti.

Senuose ąžuoluose būna daug drevių, kuriose mėgsta apsigyventi varnėnai ar šikšnosparniai. Didesnėse drevėse įsikurdavo pelėdos, kurios pievose medžiodavo kiškius. Pavasariais, kai kiškiai keldavo vestuves, pelėdos mokėjo pamėgdžioti jų balsą ir taip priviliodavo vargšus kiškelius.

Gyveno šiame miške lapės, barsukai, stirnos, daug voverių, nes čia joms maisto visada gausu. Tuo metu Ąžuolyne šernų ir briedžių nebuvo. Pirmuosius šernus žmonės čia pamatė tik tada, kai nustojus ganyti, miške prižėlė krūmų. Į Ąžuolyną iš tolimesnių miškų atbėgdavo vilkų. Naktimis jie lankydavosi aplinkiniuose kaimuose, tai šunį nunešdavo, tai avelę papjaudavo. Kai miške prisiveisė šernų, vilkai pradingo. Žmonės sako, kad kur laikosi šernai, vilkų nebus, nes šernai vilkiukus suėda.

Gražusis Ąžuolynas pradėjo keistis po 1950 metų, kai buvo uždrausta ganyti gyvulius. Miško aikštelės palengva užžėlė krūmais, priaugo menkaverčių medžių, išnyko žemuogės, labai sumažėjo grybų. Gretimuose laukuose vykdyta melioracija išdžiovino daugumą miško balų. Po karo miške buvo prisodinta eglių, kurios vietomis išstūmė ąžuolus.

ĄŽUOLYNO SAKMĖS "Mano vyro diedukas ėjo iš Airėnų namo, į Maliūnus. Beeinant per Ąžuolyną, žiūri, kad bėgioja ant tako toks mažas ožiukas. Diedukas užsimanė jų pagauti, bet ožiukas vis nesileidžia. Ilgai ožiukas jį vedžiojo po mišką, bet pagaliau žmogus jį pagavo. Nešasi namo ir jaučia, kad tas ožiukas vis sunkesnis darosi, net jam iš rankų išslydo. Diedukas ėmė šaukti:” Ciba, ciba! “, o tas oželis jam atgal žmogaus balsu storai atsakė:”Cyba, cyba! “. Išsigando žmogelis, žiūri, kad vietoje oželio stovi baisus velnias. Tai mat, kokį ožiuką jis norėjo namo parsinešti. Bėgo diedukas per mišką iki pat namų, vos kvapą atgaudamas.

"Mes matėme iš savo kiemo, kad Ąžuolyne degė ugnis, tiesiai priešais Rusėnus. Tai buvo prieš kokius penkis šešis metus. Žiūrėjom visi, ir kaimynai. Manom sau, taigi miškas negali degti, nes ne ant žemės dega, o aukščiau, medžiuose. Po poros dienų ir vėl matėme degant. Tai po to ilgai bijojome į mišką eiti.
Šiam Ąžuolyno gale vis ugnis per kelią vaikšto. Vakarais toks ugnies kamuolys per kelią persirita, daugelis žmonių tai matė. Kalba, kad tai užkeiktas auksas išeina iš po žemės ir prasivėdina. Jei nori jį paimti, tai reikia persižegnoti ir lazda per jį sušerti, tada auksas išbyrės. Bet jei norėsi po to ramiai gyventi, tai reikės daug melstis ir mišias užpirkti.

ĄŽUOLAS BALTŲ MITOLOGIJOJE

Baltų tautosakoje ir mitologijoje svarbiausias medis – ąžuolas. Ąžuolus senovės lietuviai laikė Dievo namais, Perkūnui skirtais medžiais. Šventvietės, aukurai būdavo ąžuolynuose ar šalia pavienių didingų ąžuolų. Šių apylinkių žmonės dar ir dabar pasakoja apie šventame Gojaus miške, prie Kernavės augusį didžiulį ąžuolą, po kuriuo melsdavosi jų protėviai.
Labiausiai gerbiami būdavo ypač aukšti, vešlūs, gumbuotomis šakomis medžiai. Melsdamasis po tokiu ąžuolu, žmogus galėjo tikėtis lengviau susisiekti su dievais, čia sukalbėta malda būdavo veiksmingesnė.

Istoriniuose šaltiniuose minimos prūsų šventovės Ramuvos centre augo didžiulis šventasis ąžuolas, prie kurio krivis aukodavo, kreipdavosi į dievus. Per šventąjį medį vykdavo žmonių ir dievų dialogas, čia susisiekdavo žemiškasis ir anapusinis pasauliai. Aukojimo metu, būdamas šalia ąžuolo, krivis sužinodavo dievų valią per jų siunčiamus ženklus, lapų šlamėjime jis girdėdavo dievų žodžius, kuriuos po to galėdavo perduoti patarimo klausiantiems žmonėms.

Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis, jose nebuvo galima net šakelės nulaužti, nes čia apsireikšdavo dievai. Plintant krikščionybei, misionierių pastangomis šventieji miškai ir ypač ąžuolai buvo naikinami. Tai labai baugino ir skaudino žmones, matančius savo dievus gamtoje, išskirtinėse vietose. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad žmonės skundėsi Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui, jog misionieriai kerta šventą girią ir nori atimti iš Dievo jo namus. Jie sakosi mieliau apleisią savo kraštą, negu atsižadėsią prigimtosios tikybos.

Ir laidojimo apeigos būdavo atliekamos šventuose gojuose, alkuose, čia įvairių švenčių metu buvo paminimi mirusieji, vaišinamos vėlės. Prie vyro, ypač kilmingo, kapo sodindavo ąžuoliuką ir ilgainiui laidojimo vietose išaugdavo ištisi gojeliai. Ir dabar, apsilankę netoli esančiame Karmazinų pilkapyne, tarp pilkapių galite pamatyti senolius šimtamečius ąžuolus bei visoje pilkapyno teritorijoje besistiebiančius jų vaikaičius.

Baltų gentyse vyravo tikėjimas, kad mirus žmogui, jo vėlė apsigyvena medyje, toks medis tapdavo neliečiamu. Iki šių dienų, išgirdę traškančius, girgždančius medžius, lietuviai sako, kad juose kenčia vėlės, sukalba maldą. Iki nesenų laikų tikėta, kad negalima kirsti tėvų ar senelių pasodintų medžių, nes nukirtęs gali mirti. Jei senelio pasodintą medį tekdavo nukirsti, už jo vėlę reikėdavo užpirkti šv. Mišias. Daugelyje giminių, gimus berniukui sodindavo ąžuoliuką, o mergaitei – liepaitę.

Šiandien daugeliui medis jau mažai ką reiškia: kažkas pasodino, kažkas nulaužė. Retas šiuolaikinis žmogus susikalba su medžiu ir širdimi jaučia jo gyvybę.

ĄŽUOLYNO GĖRYBĖS
Ąžuolyno pievose ir pamiškėse vasaros pradžioje sirpdavo daugybė žemuogių, o rudeniop pasipildavo baravykai. Kitokių grybų čia beveik ir nebūdavo. Kai suaugusieji kasdavo bulves, vaikai kasdien bėgdavo į Ąžuolyną grybauti. O ir mergos sekmadieniais susirinkdavo dar tamsoje ir būriu eidavo Ąžuolynan. Būdavo, pasėdi po ąžuolu, padainuoja kol dar tamsoka, o kai jau grybus gali įžiūrėti – pasipila po mišką. Tų baravykų tai ir ieškoti labai nereikėjo, iš tolo matėsi pievelėse, po pakeltomis samanomis pūpsojo, pridygdavo nesuskaičiuojama daugybė - šienauti galėjaiю

Teikdavo Ąžuolynas ir kitas gėrybes. Būdavo tokių derlingų metų, kad giles galėjai vežimais vežti. Padaužai ąžuolą, gilių pribyra, maišus prirenki, vakare arklius pakinkai ir veži namo. Dalį gilių tekdavo eiguliams atiduoti daiginimui, o likusios buvo kiaulėms ir avims. Avys taip mėgdavo giles, kad nuvaryti nebuvo galima. Nebuvo anksčiau kavos, tai sau ir gilių kavos mokėjo pasidaryti.

Senais laikais ąžuoluose buvo galima ir medaus aptikti. Aplinkiniuose kaimuose žmonės laikydavo bites, tai jų spiečiai kartais pabėgdavo. Bitelės, radusios ąžuolų viduje išpuvusias dreves, ten susimesdavo ir tris keturis metus medžio viduje gyvendavo. Jei kas sumanydavo iš jų medų paimti -daug vargo turėdavo, nes plyšys būdavo siaurutis, vos dviejų pirštų pločio. Tekdavo neštis kopėčias, išpjauti angą, bet užtat medaus po tų vargų būdavo daugybė.

Į viršų