Pūčkorių piliakalnis - valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių. Jis turi seną ir savitą istoriją.

Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Tai stačiašlaitis nupjauto kūgio pavidalo ir 11-19 m aukščio kalnas, iš šiaurės, vakarų ir pietų juosiamas Vilnios slėnio. Jo papėdėje galima pastebėti negilų, bet gana ilgą griovį, kuris kadaise juose piliakalnį. Piliakalnio viršuje esanti aikštelė yra netaisyklingo ovalo formos, 28 m ilgio ir 20 m pločio, ištęsta pietų ir šiaurės kryptimi, turi pylimo liekanų. Šiuo metu piliakalnis apaugęs medžiais, o jo šlaite įrengti laiptai.

Pūčkorių piliakalnio žvalgomieji tyrimai atlikti 1984 m. Piliakalnio tyrinėtojai atidengę daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, rado jame lipdytos, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų.

Šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptikta senovės gyvenvietė. Joje tyrinėtojai aptiko daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, ir rado jame lipdytinės, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų. Piliakalnio papėdėje rasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, skelčių, skaldos, lipdytinės grublėtosios ir žiestosios keramikos šukių, geležies gargažių. Šie radiniai aptikti visai negiliai, po 10–15 cm storio dirvožemio sluoksniu.