Flash panorama Flash panorama

Veprių dvaras Skaityti

GPS: N55o8.897'   E24o34.135'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

Marburgietis, aprašydamas XIV a. pab. Veprių pilį, mini, kad ji priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tikėtina, kad jam priklausiusios Veprių apylinkių žemės vėliau buvo išdalytos įvairiems didikams ir čia kūrėsi įvairaus dydžio dvarai, nemažai kurių savo pavadinimuose turėjo Veprių vardą. Vienas iš jų įsikūrė ir dabartinio Veprių miestelio vietoje.

Šis dvaras žinomas nuo 1542 m. Tuomet jis priklausė Kęsgailoms,  vėliau - Oginskiams. XVII a. dvaro šeimininkais tapo Šemetos,  po jų - Tyzenhauzai. Tikėtina,  kad tuo metu dvaro rūmai stovėjo ant dabar Veprių piliakalniu vadinamos kalvelės. Dar XIX a. pabaigoje čia buvo matomos mūrinių pastatų liekanos, grafo Pliaterio dvaro valdytojas čia ardė mūro fragmentus ir rinko labai geros kokybės plytas, rasdavo ir šešiakampių grindų plytelių, polichrominių ir glazūruotų koklių, keramikos, stiklo šukių. 

1808 m. Antanas Tyzenhauzas dvarą pardavė Juozapui Dominykui Kosakovskiui iš Vaitkuškio. Jam mirus (1840 m.) dvaras atiteko jo dukrai Pelagijai. Tuo metu dvaras,  kartu su palivarkais,  turėjo 2473 dešimtines (apie 2700 ha) žemės. 1831 m. sukilimo metu Veprių dvare su 300 sukilėlių buvo apsistojusi garsioji sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė. Veprių dvare,  prie Geležės upelio, XIX a. veikė popieriaus dirbtuvė. 1855 m. dvarą nusipirko Ksaveras ir Ona Podbereskiai. XIX a. pabaigoje Podbereskiai dvarą kartu su miesteliu bei Kovaliakų ir Bataniškių palivarkais pardavė bajorų maršalkai Adomui Alfredui de Broel Pliateriui. Jis garsėjo kaip archeologas ir numizmatas. Po jo mirties Veprių dvarą paveldėjo jo vyresnysis sūnus Marijonas Steponas Vandalinas (1873 - 1951 m.). Jis domėjosi heraldika,  buvo bibliofilas. Iki 1914 m. dvaro rūmuose buvo gausi biblioteka,  heraldikos rinkiniai, numizmatikos ir archeologinė kolekcijos,  paveikslų galerija, dvaro archyvas nuo Šemetų ir Tyzenhauzų laikų. I pasaulinio karo metais dvaro biblioteka ir archyvas buvo plėšti ir naikinti: dalis knygų ir dokumentų išvežta į Vokietija,  kita dalis deginta ir grobstyta vokiečių, rusų ir bolševikų karių. Išliko tik 6 dėžės knygų ir maišas dokumentų kuriuos išsaugojo kunigas T. Vasiliauskas. 1919 m. dvaro rūmuose įkūrus  Lietuvos kariuomenės komendantūrą, šios ir kitos išlikusios knygos buvo perduotos į Kauno archyvą. Tačiau vertingiausią bibliotekos dalį,  ypač liečiančią heraldiką,  bei dalį meno kūrinių ir kitų senienų dvaro savininkui pavyko išvežti į Vilnių, o vėliau į savo dvarą Piasečnoje (netoli Pinsko). Tačiau šį kolekcijos dalis dingo II pasaulinio karo metais. M. Pliateris Veprių dvaro šeimininku buvo iki 1923 m.,  kai Lietuvos Respublikos valdžia jį nacionalizavo ir išdalino savanoriams,  bežemiams ir mažažemiams. Buvusiam savininkui paliktas vandens malūnas,  spirito varykla ir pora sklypų su trobesiais Veprių miestelyje. Pliateriai, išpardavę šį likusį turtą, išvyko į Lenkiją. Dvaro centras ir likę 96 ha žemės liko valdžios žinioje ir buvo perduoti Žemės ūkio ministerijai,  kuri 1924 m. čia įkūrė Valstybinę žemesniąją žemės ūkio mokyklą.

1980 m. čia rastas XVII a. monetų lobis. XX a. aštuntajame dešimtmetyje, statant gyvenamuosius pastatus, buvo atidengti apie 1,5 m storio sienų ir pamatų fragmentai. Galima manyti, kad čia stovėjo puošnūs mūriniai renesansiniai rūmai, tačiau per karus su Rusija ar su Švedija jie buvo sugriauti ir nebeatstatyti, o dvaro sodyba įkurta pritaikius kitus rūmų pastatus, buvusius arčiau ežero.

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004