Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Žagarės keistuolio kiemas (skaityti)



Garso fonas: Kaunas folklore ensemble "Gilė", leaders Dobilas Juska, Arturas Sinkevicius

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Žagarės keistuolio namas (5)

Aprašymas

Žagarietis Edmundas Vaičiulis vis kuo nors išgarsėja. Pirmiausia dėmesį atkreipė keistas jo namas, nuo stogo iki pamatų apkaltas puodais ir kitais sendaikčiais. Per televizijos kanalus nuvilnijo banga laidų, o spaudoje – serija straipsnių apie keistąjį šiaurės Lietuvos pakraščio gyventoją.

Kartą vyriškis pašiurpino politikus, į mitingą atitempdamas karstą visam Seimui. Mamos vaikystėje pramintas Muse ir vietinių tuo vardu vadinamas keistuolis taip išreiškė savo protestą prieš valdžios politiką. Kitą sykį jis važinėjosi po turgų karučiuose, maudydamasis „bliūde“. Arba – sumąstė pagaminti rodyklę su „pilstukininkų“ adresais.

Demokratija ir pilietiškumas pagal Edmundą Vaičiulį
Edmundą Vaičiulį, vadinamą Muse, dabar pažįsta ne tik Žagarės, Joniškio, bet visos Lietuvos gyventojai. Jį filmavo įvairios televizijos, sako, net iš Kinijos ar Korėjos. Jei kas dar neįsidėmėjo jo išvaizdos, pakaks priminti puodų namą, kuris tapo tikru įvairių senovinių daiktų muziejumi, ir taps aišku, apie ką kalbama.. Muziejų lanko į Žagarę atvykstantys turistai, o šeimininkas, jei geras ūpas, papasakoja apie turimas kolekcijas – kartais rimtai, kartais – šmaikštaudamas, nesuprasi, teisybę sako ar vynioja apie pirštą, tikrindamas žmonių pastabumą.

Žagarės keistuolis, iš tikrųjų – galvotas ir idėjų nestokojantis žmogus. Keistuoliu jis tampa tų akyse, kam nestandartiniai poelgiai atrodo kaip chuliganizmas ar kažkas nenormalaus, bauginančio. E. Vaičiulis nebijo išrėžti tiesą į akis, nevengia ir papolitikuoti, nes jam atrodo, kad žmonės pernelyg pasyvūs, o patys turėtų imti į rankas valdžią. Prieš keletą metų per rinkimų agitaciją į susitikimą su Rolando Pakso koalicija vyras atėjo nešinas karstu ant pečių su užrašu «Seimas». Ką norėjo tuo poelgiu pasakyti? Ogi, kad politikai iš žmonių tyčiojasi, ant sprando sėdėdami. Tad ir tenka jiems parodyti karstą. Šiuo konkrečiu atveju jis tvirtino užjautęs buvusį Prezidentą R. Paksą.

"Kokia pas mus demokratija? Paklausk žmonių gatvėje, kiek tau atsakys, ką tas žodis reiškia? O juk tai reiškia liaudies valdžią. Tai kokia čia valdžia, jei žmonėms neleidžia už R. Paksą balsuoti? Nelaikau jo žmonių gynėju. Tiesiog jis labai puolamas. O mums, paprastiems, kuo daugiau valdžia tarp savęs pjaunas, tuo geriau", - sako Edmundas Vaičiulis. Jis nemato ateities iš dabartinės politikos.

"Dabar bando valdžia akcentuoti – Amerika, Europos Sąjunga... Per trumpas laikas, kad kažko pasiektume. Nėra natūralios atrankos, ji suardyta per tas organizacijas, sąjungas. Todėl ir Irake Amerikai nenatūraliu būdu nesiseka tvarkos įvesti. Pas mane toks vienas švedas lankėsi. Jis sakė: "Jūsų trys kartos turi numirti, kol viskas bus gerai,"-mena Žagarės keistuolis.

Prieš keletą metų Edmundas kartu su bendraminčiais organizavo piketą prie rajono Savivaldybės. Tada buvo reikalaujama greičiau įvesti Žagarėje vandentiekį ir kanalizaciją. Žmonės nusivežė prie valdžios rūmų tuščias statines, kurias žadėjo kitą kartą pripildyti srutų, jei vadovai nereaguos.

Dar po kiek laiko Edmundas pasirodė Joniškyje su rodykle, ant kurios buvo surašyti adresai žmonių, kurie, anot jo, prekiauja pilstuku. Taip žagarietis norėjo paraginti policiją dirbti aktyviau. Juk visi žino, kas, kur nelegaliai prekiauja alkoholiu, bet kažkodėl retas kuris pardavėjas įkliūva.

Edmundas Vaičiulis tokį savo elgesį vadina pilietiškumu.

Visur buvo kitoks – Girdėjau, kad esi metaliniame dubenyje viešai turguje nuogas maudęsis. Žagariečius stebini savo neįprasta apranga. Ir tas karstas. Gal tai ne protestas, gal tau trūksta dėmesio?

– Ką aš žinau? Gal dėmesio reikia, gal ne.

Kai pažiūriu į praeitį, ne tokių dalykų buvo. "Tranzais" į Sibirą važiuodavom. Taip pat – į Palangą. Ten nuvažiuojam su draugais – be pinigų, be maisto, po šiukšliadėžes duodamės. O tarybiniai laikai buvo.

Baigiau Šiauliuose politechnikumą, davė paskyrimą į Joniškį mechaniku dirbti. Apsiaviau vyžas, plaukus nusiskutau ir nuėjau į darbą. Po savaitės išvijo.

Gruzdžiuose vairavimo mokytoju buvau. Su žagariečiais susitarėm, einam butelių rinkti. Prisirinkę maišus, drožiame pro vairavimo mokyklą. Vėl – ne prestižas ugdymo įstaigai. Teko išeiti. Tik Žagarės internatinėje mokykloje auklėtojos padėjėju pusantrų metų ištvėriau. Rekordas. Gal man su vaikais sekasi?

Aš nebūnu niekada iki galo suaugęs. Jei pačiame žmoguje užaugus nelieka vaiko, jis nebemoka su mažiais šnekėtis.

– Ar mokykloje irgi buvai išsiskiriantis?

– Ne, mokykloje – masė. Nors vadovė sako, taip darei, kaip nė vienas... Kodėl, jei šalta, reikia rengtis paltu? Ir atvirkščiai – jei karšta, nusirengti? Gal aš noriu pajusti šaltį arba karštį.

– Tavo namas – tarsi tikras muziejus. Pilna senų daiktų: istorinių iškabų, žvakidžių, rusiškų virdulių, radijo aparatų, verpimo ratelių... Kam tau viso to reikia? Kaip surandi daiktui vietą, susitvarkai?

– Žmogus už dyką vakar kelis puodus atnešė. Prikaliau. Vieta pati atsiranda. Ir pats tempiu, ir kiti pagailėję atneša.

Čia nėra jokios tvarkos, jokios logikos – nei fiziniame, nei dvasiniame pasaulyje. Mano pasaulyje – irgi. (Juokiasi.) Atskaitos taškų nėra, tvarka – reliatyvus dalykas.

Širdyje jaučiasi pagonis – Šalia beveik indėniškų statulėlių kabo krikščioniški paveikslai. Esi katalikas ar neišpažįsti jokios konkrečios religijos?

– Širdyje esu pagonis. Krikščionybė iš religijos verslą padarė. Dabar žmonėms ilgalaikiai dalykai nebesvarbu.

Pro mano namus teka upė Švėtė. Tai gal du iš šimto prie jos gyvenančių vandens neteršia. Prieš kelis metus ant šlaito pamačiau vėžius laukan besiropščiančius. Surinkau, pasėmiau vandens, aplinkosaugininkus pakviečiau. Sako, nieko negalim padaryti.

O dabar vėžių nebėra.

– Tavo namuose nuolat lankosi svečiai, žurnalistai. Ar nenusibodo, gal kartais nori juos pasiųsti toliau?

– Aš pripratau. Jie ateina, aš tada išeinu. Dėl tokių niekų nėra ko pykti. Svarbu, kad gyvenam.

Kalbino Loreta RIPSKYTĖ
http://www.zagare.l

Į viršų