Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Jotvingių kiemas (muziejus) (skaityti)



Garso fonas: The ensemble ,,Jonis", ensemble leader Pranciskus Trijonis

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Jotvingio kiemas (muziejus) (3)

Aprašymas

**Jotvingiai – išnykusi baltų gentis, gyvenusi dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, Vakarų Baltarusijoje ir didžiojoje dabartinės Dzūkijos dalyje bei Suvalkijoje. Kalba ir kultūra jotvingiai buvo artimi lietuviams. Jotvingius asimiliavo rusėnai (busimieji baltarusiai), lietuviai ir lenkai. Šiandieniniai dzūkai iš dalies yra jotvingių genties palikuonys. Tad nenuostabu, jog būtent Dzūkijoje galima rasti jotvingių vardą įamžinančių paminklų. Vienas tokių – privatus akmenų ir jotvingių krašto muziejus „Jotvingių kiemas“, kurį savo tėviškėje Kybartų kaime (Lazdijų r., Būdviečio sen.) įkūrė Lietuvos kariuomenės karininkas kapitonas Donatas Mazurkevičius.

Tremtiniai savame kaime** „Mano protėvių kartų kartos gyveno šioje žemėje. Senoji mano senelių ir tėvų sodyba buvo kitame kaimo gale, prie pat dabartinės Lietuvos – Lenkijos sienos. Tačiau 1947 m., Stalino įsakymu stiprinant „geležinę uždangą“, pačiame tuometinės Sovietų Sąjungos pasienyje gyvenusiems mano seneliams buvo liepta per 24 valandas išsinešdinti iš savo namų. Mūsų šeima ne vienerius metus klajojo, glaudėsi pas žmones, kol galiausiai kitame Kybartų kaimo gale, šioje vietoje, susirentė namuką“, – pasakoja Donatas.

Griuvus Sovietų sąjungai, o kartu su ja – ir „geležinei uždangai“, Donatas aplankė senosios sodybos vietą. Ten dar rado plytų, kurių ne vieną tūkstantį senelis buvo atsivežęs, ketindamas statyti naują namą. Kelias tokias plytas Donatas parsinešė į savo kuriamą muziejų, lyg okupantų sudaužytų lūkesčių simbolį.

Vaikų vardai – jotvingiški Donatas su šeima gyvena pakaunėje. Žmona Loreta – medicinos sesuo, sūnui Šarūnui – dešimt, dukrai Mildai – šešeri metai.
„Mano vaikų vardai taip pat neatsitiktiniai. Šarūnas kilęs nuo jotvingiško žodžio „šarioti“ – „siausti, dūkti“ (vardas labai atitinka sūnaus būdą), o Milda – nuo žodžio „mildat“ – „mylėti“, – paaiškina Donatas.
Baigęs miškininkystės technikumą, Donatas kurį laiką dirbo Jurbarko rajone, o dabar jau šešioliktus metus tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Šiuo metu turi kapitono laipsnį, yra Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono (dislokuoto Kaune) štabo Ryšių su visuomene skyriaus viršininkas. Vytauto Didžiojo universitete baigęs istorijos studijas, šiuo metu karininkas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje neakivaizdžiai studijuoja karinę diplomatiją. Gimtinėje jis – labai dažnas svečias. Prižiūri savo sukurtą „Jotvingių kiemą“, aplanko mamą (tėtis jau miręs), gretimoje sodyboje avininkystės ūkį įkūrusį brolį Arūną, jauniausią iš trijų brolių Mazurkevičių.

Liko genetinis kodas Gimtajame kaime, ant sodybos pakraštyje esančios kalvos, prieš keliolika metų kariškis ėmėsi kurti muziejų po atvirų dangumi. Pavadino jį „Jotvingiu kiemu“. Jame gražiai ir kūrybiškai persipina šio krašto gamtos ir žmonių istorija: greta unikalių gamtos kūrinių čia savo vietą rado šio krašto istorijos simboliai.
„Kartais manęs klausia: nejaugi štai šios karo laikų sviedinių tūtos, etnografiniai rakandai arba nuo sienos atgabenti jau nebenaudojami pasienio stulpai atspindi jotvingių genties istoriją? Esu tikras – taip. Jotvingių gentis neišnyko be pėdsakų, mumyse yra likęs jų genetinis kodas. Jotvingiai buvo asimiliuoti gretimų didesnių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių. Bet jų žemė ir jų palikuonys – mes – liko. Ir šio regiono, esančio trijų valstybių sankirtoje, istorija yra jotvingių ir jų palikuonių istorija“, – įsitikinęs Donatas. Anot karininko, šio krašto unikalumą gražiai atspindi ir Lazdijų herbas, kuriame pavaizduotas girių galiūnas briedis ir trys raktai, simbolizuojantys trijų valstybių sankirtą.

Šarkos mutantės lizdas Nemažą dalį „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos sudaro gamtos paveldas. Visų pirma tai akmenys, suvežti iš aplinkinių laukų bei tolimesnių vietovių, neretai – labai įstabių formų. „Pažiūrėkite – čia tarsi išryškėja žuvis, čia – paukštis, o čia – žmogaus veidas“, – surinktus gamtos kūrinius rodo Donatas. Dar būdamas vaikas, jis turėjo „kupariuką“ ir dėdavo į jį įdomesnius akmenukus. Vaikystės pomėgis nepraėjo ir užaugus.
Beje, akmenys jotvingių pasaulėjautoje buvo labai svarbūs. Savo mirusiųjų kapus ilgus amžius jotvingiai apdėdavo akmenų krūsnimis.
„Jotvingių kieme“ vietą rado ir kitos įdomybės. Lankytojus ypač sudomina šarkos mutantės lizdas. Taip juokaudamas Donatas vadina lizdą, kurį šarka susuko iš sąvartyne surankiotų vielų.
„Jotvingių kieme“ gausu ir kitų gamtos stebuklų. Pavyzdžiui, išsiskyrę ir vėl suaugę pušies kamienai, įvairūs įdomūs medžio gumbai. Kūrybiškas vyras iš jų kuria įvairias kompozicijas. Viena jų, panaši į laivą, simbolizuoja pajūryje gyvenusią baltų gentį kuršius.
Išskobė tuopinį „baublį“
Donatas stengiasi savo muziejuje atspindėti visas istorines epochas. Sovietmetį simbolizuoja Marytės Melnikaitės kolūkio ženklas, sudaužytas prieš keliolika metų. Vyras parsivežė jį į savo sodybą. Pervežant paminklą, Donato laukė netikėtumas: pasirodo, sovietinio simbolio postamentui buvo panaudotas paminklas iš senųjų žydų kapinių!
Tarsi sekdamas pirmojo muziejaus Lietuvoje steigėjo Dionizo Poškos, įkūrusio ekspoziciją iš medžio kamieno išskobtuose „baubliuose“, pėdomis, Donatas savo rankomis iš storos tuopos kamieno išskobė „baublį“ – trobelę su stogu, kurios viduje įrengta mažytė koplytėlė. Daugelyje ekspozicijos akcentų galima pastebėti du persipinančius pradus – senojo baltų tikėjimo ir krikščionybės.

Pasienio simboliai Lyg padalyto jotvingių krašto simbolis – du pasienio stulpai, kuriuos Donatui atidavė pasieniečiai, kai sovietų statyti stulpai buvo keičiami naujais, lietuviškais. Ant vieno stulpo liko originalūs lietuviški simboliai (mūsų valstybei atkūrus nepriklausomybę, iš pradžių buvo perdažyti sovietų pastatyti pasienio stulpai, tik vėliau pakeisti naujais), ant kito Donatas pritvirtino lenkiškus.
„Štai ten, vos už kelių kilometrų, jau Lenkijos pusėje, – garsusis Punsko miestelis“, – rodo kaimyninės šalies link Donatas. Dabar, Lietuvai įsiliejus į Šengeno erdvę, siena tarp Lietuvos ir Lenkijos tapo visiškai atvira, ją kirsti bus galima keliaujant netgi atkurtais kaimo keliukais. Veikiausiai Donato įkurtą muziejų aplankys daugiau svečių iš Lenkijos.

Įamžino prosenelių atminimą Ženklią dalį „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos sudaro senieji šio krašto žmonių buities reikmenys ir padargai. Sužinoję apie Donato kuriamą muziejų, daug eksponatų padovanojo aplinkinių kaimų gyventojai.
„Deja, dalį eksponatų esu priverstas laikyti „po raktu“. Neseniai vagys nugvelbė per šimtą nedidelių akmeninių girnapusių. Jomis dabar madinga puošti sodybas“, – pasakoja Donatas.
Vieną ekspozicijos dalį vyras skyrė savo senelių ir prosenelių atminimui. Čia yra ir paminklas, skirtas senelio broliui poetui Petrui Mazurkevičiui, padėjusiam pabėgėliams trauktis į Vakarus. Sovietinių saugumiečių nužudyto vos 24 metų jaunuolio palaidojimo vieta nežinoma.

Dvasios stiprybės simbolis – Angelas Įspūdingiausia „Jotvingių kiemo“ muziejinės kalvos vieta – kompozicija „Visata“. Keturios iš girnapusių sukurtos skulptūrinės kompozicijos, pastatytos pagal pasaulio šalis, simbolizuoja dangų, žemę, skaistyklą ir pragarą. Tai atspindi ir metų laikus, paros virsmą bei žmogaus kelionę nuo gimimo iki pat mirties. Šios kompozicijos centre – dvasios stiprybę simbolizuojanti ąžuolinė Angelo skulptūra.
Anot Donato, „Jotvingių kieme“ per kūrinius, sukurtus gamtos ir žmonių, jis bando papasakoti jotvingių žemės istoriją. O muziejuje po atviru dangumi garbingą vietą užimantys akmenys – geriausi gamtos evoliucijos ir žmogaus istorijos metraštininkai.
Manvydas Vitkūnas,
„Valstiečių laikraštis“
2008 sausio 8 d.

Į viršų