Pirmoji bažnyčia (gal koplyčia) galėjo būti pastatyta apie 1720-1740 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose Liubavas minimas 1744 m. Vyžainių parapijos filija, kuriai priklausė 11 kaimų bei dvarų. Parapijos teisės suteiktos 1770 m. 1776 m. karalius Stanislovas Augustas Liubavo parapijai užrašė 15 valakų žemės, tačiau Prūsijos valdžia ją nusavino.

Pirmojo pasaulinio karo metu Liubavo bažnyčia sudegė. 1932 m. klebonas kun. Vincas Kudirka su parapijiečiais pastatė naują medinę Švč. Trejybės bažnyčią, parapija priklausė Kalvarijos dekanatui. Per II pasaulinį karą bažnyčia vėl sudegė. 1956 m. buvo pastatyta nauja – kaip priestatas prie kapinių koplyčios.

Iš šviesuolių kunigų minėtinas Montvila, kuris lenkuojančių gyventojų buvo įskųstas Seinų vyskupijos kurijai ir suspenduotas. 1912 m. jis išvyko į Ameriką ir balandžio 14 d. paskendo garsiojo laivo „Titanikas“ avarijos metu. Turimomis žiniomis, jis iki paskutinės minutės klausęs tikinčiųjų išpažinčių. Spaudos draudimo laikais, apie 1875 m. vikaras kun. Urbonavičius suorganizavo ir finansavo knygų gabenimą ir platinimą parapijoje. Veikė knygnešys Mikas Vasiliauskas, lietuviškas knygas ir laikraščius platinęs apie 40 metų. ir per visą spaudos draudimo laikotarpį išplatinęs knygų už 35 000 caro laikų rublių. Po spaudos atgavimo kun. Grybinas įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių ir knygynėlį. Veikė Blaivybės draugijos skyrius, buvo rengiami bitininkystės kursai visai Lietuvai. Kun. Grybinas, išvykdamas į Kretingos pranciškonų vienuolyną, liubaviškiams pasakė: „Aš visada vienoj rankoj laikysiu kryžių, kitoje – korį“.