Quicktime panorama

Jokubavo dvarvietė Skaityti

GPS: N55o49.814'   E21o20.692'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

Dvaro sodybos fragmentai yra registrinė paveldo vertybė: kumetynas (medinis, apmūrytas), tvartas, svirnas (abu pastatai mūriniai), parkas.

XVII a. Kartenos dvaras su Babrūnės kaimu priklausė Sapiegų giminei, apie XVIII a. pirmąją pusę – Onai Sapiegaitei-Masalskienei, 1766 m. dvarą iš jos nupirko Jokūbas Nagurskis.

Oficialia Jokūbavo miestelio įkūrimo data laikoma 1777 m. birželio 8 d., kai Jokūbas Nagurskis pasirašė privilegiją, kuria paskelbė, jog kuriamas miestelis (Jokūbavas oficialiai miesteliu buvo laikomas iki 1945 m.).

Dvaras, bažnyčia ir miestelis įsteigti 1776–1779 m. Babrūnės kaimo žemėje. Naujoji vietovė pavadinta jos įkūrėjo Žemaičių kunigaikščio pakamario Jokūbo Nagurskio vardu.

1780–1790 m. pastatyti mūriniai tvartai, sandėlis, tarp kurių įrengta turgavietė, vėliau iškilo mediniai rūmai ir kiti pagalbiniai ūkiniai pastatai. 1777 m. karalius Stanislovas Augustas leido rengti savaitinius turgus.

XIX a. pirmajame ketvirtyje dvarą dar valdė Joana Žukauskienė (Nagurskytė). Kas valdė iki 1846 m., tikslių žinių nėra išlikę. XIX a. antrajame ketvirtyje Mišučių (kartu ir Jokūbavo) dvarą jau valdo Parčevskių giminė. Tuomet dvaro žemės pradėtos tvarkyti intensyviam ūkininkavimui. Dvarininkai įveisė žirgyną, diegė naujoves. 1889 m. K. Gukovskis Jokūbavą pristato kaip vieną pavyzdingiausių Telšių apskrities ūkių.

Apie 1892 m. dvaro valdymą iš tėvo Antano Parčevskio sūnaus Ignaco (?) perima Konstantinas Parčevskis (1843–1902), tituluojamas dvaro patarėju.
1892 m. duomenimis, bendras Jokūbavo plotas – 1289 dešimtinės, iš to ploto miškas užėmė 224 dešimtines, Jokūbavo miestelis – 59 dešimtines. Visi dvaro naudmenys sąlyginai suskirstyti į 3 dalis. Tuo metu užveistas 3 dešimtinių ploto sodas: apie 600 jaunų ir vidutinių obelų.

K. Parčevskis nuomojo Gargždų ir Lapių dvarų žemes, greta tradicinės grūdininkystės daug dėmesio skyrė pieninei gyvulininkystei, arklininkystei, kiaulininkystei, taikė daugialaukę sėjomainą. Konstantino Parčevskio valdymo metu Jokūbavas tapo savarankišku dvaru.

Jokūbavo dvaro valdos ribojosi: vakaruose su Petrikaičių, Būdviečių kaimais ir Kretingos grafo Tiškevičiaus dvaru; šiaurėje su Laumelių ir Mišučių kaimais; rytuose – su Raguviškių kaimu ir Kretingos grafo Tiškevičiaus dvaru; pietuose su barono Renne Gargždų dvaru.

1903 m. nurodoma, kad pastatai tvarkingi, daug mūrinių, o mediniai yra ant aukštų akmens mūro pamatų su mūro stulpais. Tuo metu pastatai buvo apdrausti Kauno Savitarpio draudimo bendrovėje.

Jokūbavo miestelis, dvaras, bažnytėlė – tarsi atskiros dalys, tačiau praeityje sudarė vieną visumą. Tai lėmė, kad nors šios valdos ir pereidavo iš vienos giminės kitai, tačiau visuomet išlikdavo viename ūkiniame vienete 1777–1926 m.

Jokūbavo dvaro centras įsikūręs kiek autonomiškai nuo miestelio – šiaurinėje sankryžos skiltyje. Dvaro ūkinė dalis kiek nutolusi nuo reprezentacinio rūmų pastato, sudaro kompaktišką pastatų grupę.

Iš 28 įvairios paskirties pastatų net 8 buvo gyvenami: vienas naudojamas mokyklai, gyvenamasis pastatas iš rąstų, dengtas gontais, gydytojo trobelė iš rąstų, dengta šiaudais.

1925 m. abipus kelio į Raguviškius minimi du mūriniai pastatai išlikę iki šių dienų. Vienas jų įvardytas kaip klėtis, kitas taip pat vadintas „klėtimi“. Lietuvos ir Klaipėdos krašto pirklių jie buvo naudojami kaip prekių sandėliai. Vienas jų, buvęs kelio į Raguviškius dešinėje, prie tvenkinio, priskiriamas prie seniausių (skliautuotos lubos, krovinių pakėlimo anga). Kitas pastatas – kelio kairėje išmūrytas iš mišraus akmens ir plytų mūro. Šie pastatai statyti greičiausiai apie 1780–1790 m.

Gyvenamasis namas buvęs medinis, didelis, atbulos L raidės formos. Ilgojoje raidės dalyje buvo didelis salonas ir valgomasis kambarys, naudojami tik vasarą, nes buvo nešildomi. Kitoje salono ir valgomojo pusėje buvo trys mažesni kambariai: salonėlis, valgomasis-darbo kambarys ir pono kambarys. Gale namo – ilga medinė vynuogėmis apaugusi veranda, iš jos – durys į namą. Atvirkščios L raidės užlenkime buvo trys kambariai, kuriuose gyveno kas nors iš giminių. Raidės įlinkime buvo didžiulis kambarys cementinėmis grindimis, vadinamas kredensu. Dalį šio kambario užėmė duonkepė krosnis, kitą dalį – didžiulis ąžuolinis stalas. Šeštadienio vakarais už stalo sėdėdavo šeimininkas ir išmokėdavo algas darbininkams. Trumpojoje dalyje buvo tarnaičių kambarys, virtuvė, skalbykla, „mašinarnė“ (čia separuodavo pieną) ir keletas sandėliukų. Po šia namo dalimi buvo gilus rūsys, į kurį vedė durys, esančios virtuvės grindyse. Tarp kredenso ir virtuvės buvo nedidelis prieangis ir durys į mažąjį kiemelį. Vaikščiojama buvo būtent pro šias duris. Durimis iš verandos ir dar vienomis iš didžiojo valgomojo, puoštomis keturiomis medinėmis kolonomis, naudojosi tik svečiai.

Pietinėje namo pusėje buvo vaismedžių sodas, šiaurinėje – vėduoklės formos parkas su 5 alėjomis. Šiame parke buvo aikštelė, kurioje jaunimas rengdavo gegužines.
Tarp namo ir parko žaliavo pievelė, jos viduryje buvo gyvatvore apsodintas gėlių darželis. 1991 m. rugsėjo 29 d. šio darželio vietoje Klaipėdos Aukuro draugijos rūpesčiu pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui (architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas).

Rytinėje namo pusėje buvo mažasis kiemas, pro jį vingiavo upelis, iš kurio buvo semiamas vanduo daržams ir „inspektams“ laistyti. Dabar upelio jau nebėra. Už upelio buvo mažesnis namas, vadinamas palivarku. Jame buvo dviejų kambarių butas, kurį nuomodavo pradžios mokyklos mokytoja, bernų kambarys, mėsos rūkykla ir dar keli kambariai. Toliau – didysis kiemas. Iš jo darbininkai išeidavo ar išvažiuodavo į laukų darbus. Vienoje kiemo pusėje stovėjo mūrinis tvartas, kitoje – svirnas (palivarkas, tvartas ir svirnas tebėra išlikę). Didžiojo kiemo gale buvo arklidės, klojimas, kumečių gyvenami namai, lentpjūvė. Kiek toliau – bažnyčia, klebonija, kapinaitės.

Netoli dvaro rūmų, Stončių ir Kumponų kaimuose, buvę pastatyti ūkiniai pastatai ir kumetynai. Minijos ir senų ąžuolų link nuo šlaito vedė netašytų akmenų laiptai, kuriuos jokūbaviškiai pavadino Meilės laiptais.

Vienas iš ten tebeaugančių ąžuolų ypatingas: jis išsišakoja į du kamienus, kurie viršūnėje vėl suauga į vieną. Ąžuolo apimtis – per 4 metrus, jo amžius – apie 600 metų. Netoli ąžuolų ir laiptų išliko buvusio Stončių palivarko svirno pamatai ir arkinis rūsys.

Iki 1922 m. reformos beveik visos 33 Jokūbavo kaimo sodybos priklausė Jokūbavo dvarui ir mokėjo tam tikrą činčo mokestį.

Po K. Parčevskio mirties Jokūbavo valdas pasidalijo jo sūnūs: Vincentui atiteko Jokūbavo dvaras, o Karoliui – Stončių palivarkas.

1926 m. Jokūbave buvo vykdyta žemės reforma, kurios metu dvaras buvo išparceliuotas. Dalis dvaro žemių buvo priskirta Petrikaičių kaimui, o kita dalis pavadinta Suktinių kaimu ir išdalinta kariams savanoriams, bežemiams, mažažemiams ir kt. Sodyba su 150 ha žemės palikta paskutinio savininko Vincento Parčevskio (1870–1922) našlei Marijai Parčevskai ir dukrai Felicijai. Ištekėjusi už lenkų bajoro Grabševskio, duktė 1926 m. dvarą pardavė Aleksandrui Stulginskiui, o pati su motina išvyko gyventi į Lenkiją.

1927–1941 m. Jokūbavo dvare ūkininkavo antrasis tarpukario nepriklausomos Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969): pats veždavo į Kretingos turgų bulves, javus, sėdėdamas ant vežimo laukdavo pirkėjų. A. Stulginskis savo ūkyje diegė naujausią ūkininkavimo technologiją ir sukūrė pavyzdinį ūkį.
Karolis Parčevskis paveldėtame Stončių palivarke 1902 m. pasistatė medinius dviaukščius dvaro rūmus: pirmajame aukšte gyvenęs su žmona Elena ir dukra Irena, o antrajame įrengęs „lazaretą“, kuriame gydė Jokūbavo apylinkių žmones. K. Parčevskis buvo gydytojas: dirbo karo ligoninėje Kaune, 1933–1939 m. buvo Klaipėdos ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėjas.

1941 m. dvare apsigyveno rusų kariai. Birželio mėnesį Aleksandras ir Ona Stulginskiai kartu su Karoliu Parčevskiu bei jo žmona Elena buvo ištremti į Sibirą. Elena ten ir mirė, Karolis 1944 m. grįžo pas gimines į Lenkiją. Į Lietuvą sugrįžti jam nebuvo leista. Jis mirė 1957 m.

Apie 1995 m. buvo nugriautas dvaro gyvenamasis namas.

Stončių ir Kumponų kaimų žemes susigrąžino Parčevskių palikuonė Danutė Ogden Vels: jos nurodymu buvo užtvertas kelias į buvusį dvarą. Jos motina Marija Dymšaitė-Ogden, Karolio ir Elenos Parčevskių anūkė, prie kelio, skiriančio Kumponų ir Šašaičių kaimus, pastatė medinį kryžių, nes buvo pažadėjusi savo motinai: jei atgaus jų žemę, pastatys kryžių.


 

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004