Alantos dvaro pradžia siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Astikų laikus. 1598–1828 m. priklausė Radviloms. Šiemet bus minimas 500 metų jubiliejus nuo LDK didiko, Abiejų Tautų respublikos valstybės ir karinio veikėjo, reformacijos platintojo ir globėjo Mikalojaus Radvilo Rudojo gimimo, ir 400 metų jubiliejus nuo jo provaikaičio, LDK didiko didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kristupo Jonušo Radvilos XI..

Prieš 200 metų pro Alantą ritosi reikšmingi istorijos įvykiai, čia traukėsi rusų armija ir žygiavo prancūzų armija į Rusijos gilumą. Nuo Daugpilio traukėsi generolo Vitgenšteino vadovaujama Rusijos kariuomenė, o ją sekė prancūzų II korpusas vadovaujamas maršalo Udino. Susikovęs su rusais prie Ukmergės, šis korpusas traukė paskui atsitraukiančius rusus per Alantą, Uteną, Zarasus, Breslaują Polocko link. Per Molėtus tada žygiavo III prancūzų korpusas, vadovaujamas maršalo Nėjaus. Rusijos armija degino naikino visas maisto ir pašarų atsargas, kad prancūzai nepasinaudotų. Prancūzai, nors ir būdami savo sąjungininkų krašte, irgi plėšė dvarus ir kaimus. Dvarininkai iš savo dvarų bėgo į didesnius miestus, o valstiečiai ir mažų miestelių gyventojai slapstėsi miškuose.

Šis dvaro pastatas – jau trečiasis, statytas 1853 metais Paskutiniu Alantos dvaro savininku iki I pasaulinio karo buvo Tadeušas Pac-Pomarnackis. Neoromaninių bruožų dvaro rūmai italų vilos stiliaus, su apžvalgos bokštu, tvartais, arklidėmis ir kitais ūkiniais pastatais puikiai išsaugoti iki mūsų dienų. Deja, neišliko šį dvarą garsinusio turtingo interjero: ištaigingų baldų, žvakių sietynų, rytietiško stiliaus menių, porceliano kolekcijų.

1870 metais pasodintas mišriojo stiliaus peizažinis 6 hektarų dvaro parkas. Tris tvenkinius su gulbėmis supa daug vietinių medžių rūšių. Yra ir egzotinių augalų: vakarinių tujų, totorinių, ginalinių ir sidabrinių klevų, baltųjų tuopų, paprastųjų kaštonų, juodavaisių aronijų, baltųjų sedulų, vengrinių ir paprastųjų alyvų, lenktašakių forzitijų.
Sovietmečiu dvare veikė žemės ūkio mokykla. Vėliau dvaro sodyba, kuri yra valstybės saugoma paveldo vertybė, buvo pritaikyta kultūrinėms reikmėms. Net trys rūmų menės yra skirtos Alantos dvaro muziejui-galerijai, kur nuolatos rengiamos parodos. Senieji mediniai dvaro laiptai veda į Elvyros Satkūnaitės vardo biblioteką, kur saugomas ir vienintelis išlikęs autentiškas šio dvaro baldas – supamasis krėslas.

Labai gaila, bet tarpukary naujasis Alantos dvaro savininkas Balys Sližys – buvęs ūkio ministras – nuvertė buvusį keturaukštį rūmų bokštą, iš kurio apylinkes apžvelgdavo vasarot į savo Alantos dvarą atvykęs ponas.

Balys Sližys buvo vedęs žymios operos solistės Veronikos Podėnaitės seserį, todėl Alantos dvare, kuriame nuolat gyveno Podėnaičių mama, dažnai lankėsi ir pati Lietuvos operos solistė Veronika Podėnaitė. Ji buvusi labai perspektyvi dainininkė, pradėjusi solinę karjerą Kaune, dainavusi privačiuose operos teatruose Romoje, Paryžiuje. 1931 m. buvo pakviesta į Romos karališkąją operą, o po metų gavusi kvietimą dainuoti penkiose operose Milano La Scalos teatre.