Flash panorama Flash panorama

Vilniaus knygų mugė 2013. Vidmanto Valiušaičio knygos ,,Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai“ pristatymas. Skaityti

GPS: N54o40.780'   E25o13.639'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

V. Valiušaičio knygoje - probleminis istorijos nervas

Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d., sekmadienį, 13 val. Forumo salėje pristatyta žurnalisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai“.

Renginyje dalyvavo autorius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, švedų žurnalistas, Lietuvos okupacijų tyrinėtojas Jonas Ohmanas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Algimantas Jankauskas ir Šiaulių universiteto istorijos profesorius Arūnas Gumuliauskas.

Vidmantas Valiušaitis yra žurnalistas, publicistas, redaktorius, politikos ir kultūros apžvalgininkas. Baigė Kauno politechnikos institutą ir Vilniaus universitetą. Įvairių laikraščių ir žurnalų vyr. redaktorius, redaktorius (1987–2007), Laisvosios Europos radijo korespondentas (1990–1999).

V. Valiušaitis dėstė reporterio darbo pagrindus ir žurnalistinę etiką Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose. Daugelio publikacijų kultūros ir politikos klausimais autorius. Jis parengė ir išleido 12 knygų, kurių yra autorius, redaktorius, sudarytojas, įvadinių straipsnių autorius.

Domisi valstybės ir demokratinės visuomenės raida, tarpukario nepriklausomos Lietuvos, pokario lietuvių išeivijos visuomeniniais, politiniais, kultūriniais procesais, stebi dabartinės Lietuvos kultūros, švietimo, politikos procesus, juos komentuoja viešojoje erdvėje.

Knygos pratarmėje V. Valiušaitis rašo:  „Knygoje sudėti tekstai – labai įvairūs. Visa žurnalistikos žanrų paletė. Nuo komentarų dienraščiams ir interneto portalams, analitinių straipsnių knygoms ir savaitraščiams, iki interviu periodinei spaudai, reportažų Laisvosios Europos radijui, net Žinių radijo diskusijų laidos „Žiniasklaidos anatomija“ išklotinių. Tekstų jungiamoji grandis – probleminis istorijos nervas.

Knygą sudaro penki skyriai ir nedidelis priedas. Pirmajame – keturi tekstai, savotiškai įvesdinantys skaitytoją į šios knygos problematikos epicentrą – tragiškuosius 1940–1941 metus, kada prasidėjo, sakytum, pramoninis Lietuvos žmonių kankinimas ir naikinimas. Antrajame skyriuje sutelkti to meto įvykių dalyvių liudijimai. Trečiajame išryškinami Juozo Brazaičio asmenybės bruožai. Ketvirtasis – diskusijų dėl J. Brazaičio pelenų perlaidojimo pasekmė. Ir penktasis – tam tikras klausimo svarstymas platesniame kontekste.

Knyga užbaigiama priedu – dviem trumpais ypatingo žmogaus tekstais, turinčiais, kaip taikliai buvo įvardyta dienraščio „Draugas“ publikacijoje, testamentinės prasmės. Tai chemijos mokslų daktarės Rožės Šomkaitės padėkos žodžiai tarti konferencijoje „Juozo Brazaičio mokslinė, švietėjiška, rezistencinė ir politinė veikla“ Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje 2012 m. gegužės 19 d. ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje gegužės 20 d. Daktarės Rožės vaidmuo J. Brazaičio gyvenime buvo ypatingas. Ir tai galima suprasti iš knygos turinio“.

Keletas knygos citatų:
„Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos. Dabar tai vadinama „naratyvais“, „pasakojimais“. Yra toks „pasakojimas“, yra kitoks... Tartum jie būtų vienodos vertės.

Gali plaukioti tarp tų naratyvų, pasirinkti, kuris patinka. Ar pasidaryti savo ir jį skleisti. Tada išsiplauna linijos, skiriamoji riba tarp tiesos ir netiesos, belieka „naratyvai“. Bet tai jau ne iš mūsų civilizacijos, kurioje tiesa turėjo aukščiausią vertę.“
Vytautas Landsbergis, politikas, muzikas

„J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams.“
Juozas Kazickas, verslininkas, filantropas

„Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą - imti į rankas ginklą! tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą...

Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.“
Augustinas Idzelis, teisininkas, istorikas, geografas

„Kai 1941 m. biržely stovėjau naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir lydėjau akimis tolstančius ešelonus, vežančius į kančią ir mirtį mano šeimą (tėvelis po pusšešto mėnesio Sibire mirė badu), viską, kas man dar buvo likę, turėjau ant savęs: padilusiomis alkūnėmis švarką, kelnes, apnešiotus batus...

Studijas tebuvau įpusėjęs ir likau vienas kaip pirštas. Pasakysiu štai ką. Visais istoriniais tarpsniais, net ir pačiais sunkiausiais, lietuva turėjo garbingų, sugebančių, sakyčiau, genialių žmonių. Jie atliko svarbius, istoriškai reikšmingus darbus. Ir lietuva išliko. Nors ir pasitaikydavo menkystų ir niekšų. Lietuva yra talentų tauta. Tikiu, kad jie pasirodys.“
Vytautas Antanas Dambrava, diplomatas, teisininkas




 

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004