1800 m. vėliavininko Tomo ir jo žmonos Juzefos Vavžeckių buvo įsteigta ir pradėta statyti nauja, parapinė, mūrinė Kalvių bažnyčia. Kalvių klebonas Adomas Rymovičius 1807 m. spalio 31 d. Vilniaus vyskupui nurodė, kad bažnyčios statytojas buvo Lietuvos vėliavininkas Tomas Vavžeckis, Lenkijos ordinų kavalierius. Bažnyčios išlaikymui Vavžeckiai paskyrė piniginius kapitalus, laiduotus Kalvių dvaru ir ją globojo.

Bažnyčios pastato statyba užbaigta 1804 m., o jos vidus kiek vėliau ir 1806 m. birželio 13 d. pašventinta šv. Antano Paduviečio vardu. Stačiusio bažnyčią architekto pavardė nežinoma. 1817 m. gegužės 3 d. Kalvių dvaro savininkas Juozapas Vavžeckis (Tomo Vavžeckio brolis) bažnyčiai užrašė septynis margus žemės. 1818–1920 m. duomenimis, bažnyčios pastatas buvo apvalios formos, po 20 uolekčių ilgio pločio ir aukščio. Iš išorės sienų tinkas buvo pridaigstytas smulkiais akmenėliais, stogas uždengtas geležies skarda. Bažnyčios centre (kupole) virš skliauto buvo žibintas arba langas, per kurį į vidų patekdavo šviesa. Šis langas buvo pagamintas iš storo stiklo, 5 uolekčių ilgio ir 7 uolekčių pločio. Bobinčius ir zakristija buvo išmūryti kvadrato forma, jų stogas uždengtas gontais. Virš bobinčiaus stogo buvo 4 uolekčių aukščio raižytinio darbo, baltai nudažyta šv. Elenos statula su kryžiumi. Virš bobinčiaus durų buvo pritvirtintos metalinės raidės, reiškiančios 1800 metus, t. y. bažnyčios statybos pradžios datą. Bažnyčioje buvo vienas altorius, su mūrine mensa. Jame kabojo ant drobės tapytas šv. Antano Paduviečio paveikslas. Ciboriume buvo gaublys ir avinėlis su kryžiumi, raižytas iš medžio ir paauksuotas. Bažnyčią viduje juosė galerija, paremta 16 mūrinių kolonų. Virš altoriaus buvo 6 gipsinės figūros, vaizduojančios personažus (mergeles) iš Evangelijos. Į galeriją vedė mediniai laiptai su geležiniais turėklais. Po bažnyčios skliautu buvo platus karnizas, palaikomas akmens kronšteinų. Iš vidaus visa bažnyčia buvo nudažyta. Grindys presbiterijoje buvo iš marmuro, o bažnyčioje, zakristijoje ir prieangyje degintų plytų. Iš bažnyčios ir iš šventoriaus į zakristiją buvo vienvėrės durys. Šventorius buvo apvestas tinkuotu mūru.

1855 m. dvarininkė Kamilija Mirska-Chrapovicka savo testamente nurodė iš Kalvių dvaro bažnyčiai kasmet duoti po 26 sidabro rublius. 1870 m. bažnyčioje kilo gaisras. Trumpa 1872 m. žinutė (bažnyčios administratoriaus prašymas) rodo, kad tuo metu bažnyčioje buvo nepakankamai rakandų ir liturginių daiktų (žvakidžių, indų šventintam vandeniui bei praustuvei ir kt.

1872 m. parapijiečiai bažnyčiai paaukojo Nazariečio Išgelbėtojo skulptūrą. 1887 m. bažnyčią nusiaubė audra; po metų, 1888 m. lapkričio 12–13 dienomis vėl siautusi audra nuplėšė pusę stogo, išdaužė kupolo langus; nuostoliai sudarė apie 3000 rublių. 1892 m. naktį iš birželio 7 į 8 d. sudegė klebonija su dalimi bažnytinių reikmenų bei klebono Kontrimavičiaus asmeniniais daiktais ir santaupomis.

1893 m. spalio 23 d. Kalvius nusiaubė baisus uraganas; daug namų liko be stogų; nuplėštas skardinis bažnyčios stogas. 1897 m. į Kalvių parapiją buvo atkeltas žinomas kovotojas už lietuvybę Vilniaus krašte kunigas Ignotas Šopara. Klebonu jis išbuvo tik 3 mėnesius.

Apie 1908 m. Kalvių bažnyčia suremontuota ir pertvarkyta – nugriauti pilioriai (kolonos), palikta dalis galerijos vargonams. Už parapijiečių lietuvių surinktus pinigus, kun. Ignoto Kazakevičiaus rūpesčiu, 1910 m. buvo remontuojamas bei tvarkomas bažnyčios interjeras – padarytas naujas ąžuolinis pagrindinis altorius Šv. Antano paveikslui, vietoj buvusio ten nupiešto ant sienos; iš likusios surinktos sumos buvo sutaisytas vėjo gūsio nuplėšta skardinio stogo dalis. Taip pat naujasis kunigas rūpinosi naujų vargonų įrengimu, nes seni vargonai buvo visiškai išsiderinę. 1940 m. sudegė pusė didžiojo altoriaus (po to jis suremontuotas).

Kaišiadorių enciklopedija