Flash panorama Flash panorama

Biržuvėnų muziejus Skaityti

GPS: N55o53.388'   E022o27.245'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

Muziejiniai eksponatai pradėti rinkti apie 1986m. Bet tai nebuvo eksponatai muziejui. Petraičių kaime jau buvo daug tuščių trobų. Mes su seserim Laima šmirinėjome po tuščių namų palėpes, nes jose visada būdavo užmetami seni nereikalingi rakandai. Radome tai pintą krėslą, tai kultuvių ir taip visokių senienų. Daikteliai mums buvo mieli ir nenorėjome palikti juos dūlėti, todėl nešėmės į savo sodybą. Kai ką pasidėjome troboje, o kitus daiktus dėjome į daržinėlę.

Jų jau buvome pririnkę ne taip mažai, kai vieną dieną, t.y. 1986 metų vasarą mūsų sodybą aplankė muziejininkas, etnografas, poetas  Stasys Daunys ir, pamatęs mūsų daržinėlėje surinktus daiktelius, pasakė, kad čia muziejiniai eksponatai ir mes galim kurti muziejų. Tie Jo žodžiai rado atgarsį mūsų širdyse ir tada pradėjome sistemingai rinkti ir vežti su karučiais visokius senus rakandus jau kaip eksponatus ir krauti į daržinėlę.

Kitą vasarą, t.y 1987m. atvykęs p. S.Daunys nupaveikslavo visas išlikusias Petraičių kaimo trobas. Mes jau buvome pririnkusios dar daugiau eksponatų ir jau visus nuplovusios. Mūsų daržinikė prisipildė pagarbos vertais daiktais. Tada p. S.Daunys pasisiūlė mums padėti užrašyti eksponatams metrikas, nes Jis, kaip muziejininkas, žinojo visų eksponatų pavadinimus. Sėdėjome daržinikėje ir užrašinėjome metrikas. Dirbome smagiai, pasidainuodami, ir tai jau buvo muziejaus užuomazga.

Vėliau rinkome ir sovietinių laikų atributiką: tai pionierių uniformas, spaliukų ir ir pionierių ženkliukus ir dėjome atskirai nedideliame kambarėlyje, kurį pavadinome „Raudonuoju kampeliu“

Atsilaisvinus Ponų name patalpoms, eksponatus suvežėme ir bandėme dėlioti temomis. Taip ir kūrėsi muziejus. Vėliau jau prašėme ir žmonių ar kas neturi senų nereikalingų daiktų. Žmonės atiduodavo nereikalingus daiktus.

Po Nepriklausomybės paskelbimo buvo galima lengviau viską daryti. Muziejus tęsė savo gyvenimą. Buvo ir toliau renkami nauji eksponatai, užrašomi atsiminimai iš vietinių žmonių. Visą tą laikotarpį beveik kasmet atsilankydavo p. Stasys Daunys, patardavo, padėdavo atpažinti daiktų pavadinimus. Taip ir gyvenome iki dvaro gaisro 2004m. Gaisro metu sudegė nemažai eksponatų. Mums ypač buvo gaila tekstilės, audimo staklių, vytuvų. Buvo tautiniai rūbai, išausti vietinės moters Bužonaitės. Sudegė. Daug buvo lininių, marškonių drabužių – sudegė. Bet dar daug kas ir liko.

Vėl prasidėjo didžiulis darbas. Reikėjo surankioti kas likę nuo gaisro, išsivalyti buvusios mokyklos patalpas, kuriose vėl atkūrėme muziejų. Dirbome kaip „juodi jaučiai“. Reikėjo vėl visus eksponatus nuplauti, susirasti kur juos sudėti, vėl sudėlioti temomis: tekstilė, amatai, buities reikmenys, ikonografija, kultūra, mokykla, istorijos fragmentai, rezistencija ir tremtis, numizmatika, tautodailė. Muziejus buvo atkurtas 2005m rudenį.

Po  gaisro Ponų name virš bibliotekos tarplubyje buvo rastas didikų Gorskių archyvas – 18 knygų ir 4 albumai. Juos radau aš Aldona Simonavičiūtė, o juos išdžiovino, sutvarkė mano sesuo Laima.

2005m atvažiavus į Biržuvėnus grafienei Janinai Gorskytei de Nagorski su sūnumis, pagal brolio Antano Aleksandro planą buvo iškastas (dvaro kamino patalpose) Saksonijos žemės Meiseno manufaktūros porcelianas (apie 300 vnt.). Porcelianas Janinos Gorskytės  valia buvo padovanotas Varnių Vyskupystės muziejui.



Aldona Simonavičiūtė

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004