Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Trakų Vokės dvaro koplyčia (skaityti)



Garso fonas: Gregorian chant of the Palendriai monastery, leader Gregory Castrini

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Trakų Vokės dvaro koplyčia (2)

Aprašymas

Tiškevičių šeima apsigyveno Vokėje, kai buvo pastatyti iki šiol išlikę mūriniai rūmai. Prieš tai tas žemdirbių ūkis buvo naudojamas kaip vasarvietė ir poilsio vieta Voložino gyventojams. Seniausias žinomas Vokės rūmų vaizdas datuojamas 1879 m. liepos mėnesiu . Archyviniuose dokumentuose, tarp kitų – inventoriniuose minima koplyčia vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia. Jos fundatorius – grafas Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Pastatyta 1856 metais. Grafo fundatoriaus gyvenimo metais XIX a. pabaigoje pasirodė dvitomė bažnytinė monografija „Katalikų bažnyčios veikla Rusijos Lenkijoje“, kurioje rašoma: „Tai bažnyčia, pastatyta dar 1856 metais grafo Tiškevičiaus savosios šeimos ir rezidencijos reikmėms“. Fundacijos faktą patvirtina ir paskutiniojo prieškarinio Vokės savininko, palaidoto šalia koplyčios, žmona Ona Janina Radvilaitė Tiškevičienė laiške, rašytame kunigui Kazimierui Kulakui. Šalia Jono Vitoldo Tiškevičiaus giminė pabrėžia jo žmonos svarbą, kadangi grafienės Izabelės Hortenzijos Tiškevičiūtės-Tiškevičienės rūpesčiu koplyčia įgijo jaukumo. Jos rūpesčiu čia atsirado puikūs siuvinėti apdarai ir užtiesalai, ji rūpinosi, kad altoriuje nuolat būtų pakeistos gėlės. Ji sprendė, kiek žvakių turi degti pamaldų metu, tarėsi su kapelionu vidaus puošybos klausimais, rūpinosi, kad būtų nupirkti liturginiai reikmenys, atnaujinti arba sutvarkyti kunigų rūbai ir užtiesalai.Bažnyčios atsiradimo Vokėje datą 1856 metais patvirtina ir Vilniaus vyskupo 1899 metais datuojami dokumentai. Iš jų žinoma, kad 1863 metais Vokės bažnyčia priklausė Senųjų Trakų parapijai, turėjusiai tuo metu 4677 tikinčiuosius. Skaitant dokumentus aiškėja, kad 1863—1865 metais Vokės bažnyčios veikla nutraukta. Žinoma, kad Vokės bažnyčios uždarymo dingstimi tapo lapkričio sukilimas, carinės valdžios bandymas konfiskuoti Vokę, o grafas su nėščia žmona buvo priverstas bėgti į užsienį, nes grėsė kalėjimas arba katorga. Tiesa, nebuvo įrodymų, kad Jonas Vitoldas rėmė sukilėlius, tačiau jis labai supykdė generalgubernatorių pasodindamas jį prie stalo šalia savo... siuvėjo iš Vilniaus. Išdidžioji grafienė Izabelė, norėdama pademonstruoti, kieno pusę palaiko, savo vardo dieną liepė išsiųsti karietą, kuria pas ją atvyko generalgubernatoriaus žmona. Be to, grafai leido savo namuose Voložine ir Vokėje rengti slaptus susirinkimus. Į klausimą, kodėl meldžiasi ne rusiškai, visada atsakydavo: "Yra vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas".

Grįžę iš emigracijos ir atgavę parduotus savo turtus, grafai negalėjo tuoj pat prašyti Bažnyčios, kad būtų atnaujintos pamaldos Vokės dvare. Iš giminaičių prisiminimų aiškėja, kad tai buvo įmanoma tik pakeitus šventovės statusą – bažnyčia turėjo tapti koplyčia.

Vokės koplyčia, turinti skliautuotus denginius su amūriukų galvutėmis, yra pseudogotikinio stiliaus pastatas. Jos išvaizda kopijuota nuo europinės bažnytinės XIV-XV a. architektūros objektų. Vienerių durų bažnyčios pastatas su nedideliu prieangiu, kartu su fasadu apsuptas aštuonkampėmis kolonomis, kurių viršuje pastatytos šventųjų skulptūros, turėjo nedidelio stačiakampio planą. Kolonas vainikuojančios skulptūros priskiriamos skulptoriui Liudvikui Kuchaževskiuis (1838—1889), neabejotinai sukūrusiam žmogaus ūgio figūras, puošusias Vokės rūmų parterį. Koplyčios fasado viršuje – šventieji apaštalai Petras ir Povilas, Jonas Evangelistas ir šv. Juozapas. Figūros yra 1,45 m. aukščio ir 35 cm pločio. XIX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Vokę aplankęs Edvardas Chlopickis rašė: Koplyčia, pastatyta gotišku stiliumi, su keturiomis statulomis frontono viršuje, viduje užburia spalvotų langų, kurie vaizduoja Šventojo Rašto įvykius grožiu, sudėtingai raižytu ąžuoliniu altoriumi, puikiais kilimais ir bažnytiniu garderobu. Paskutiniojo Vokės prieškarinio kapeliono Kazimiero Kulako dienoraštyje (1925-07-30) skaitome: Buvau Vokės dvare pas grafą Joną Tiškevičių7. Labai mielas žmogus, didžiai inteligentiškas. Dvaras gerai valdomas. Dvare yra koplyčia, kuri laikoma Lentvario bažnyčios filialu, pastatyta gotiškuoju stiliumi. Puikus raižytas altorius, geros klausyklos ir gražūs langai, tapyti kaip vitražai kažkokio italų tapytojo. Nekelia abejonių, kad Tiškevičių koplyčios įrengimas nebuvo spontaniškas. Tai buvo stilisto ir projektuotojo, mėgusio gotiškosios epochos paveldą, darbas. Visuma buvo gerai apmąstyta, logiška, savyje jungusi daugybę simbolių ir reikšmių. Puošyba vertinga, dvelkianti senove arba antika. Todėl suprantama, kad koplyčią dieną ir naktį saugojo sargas. Dalis skliauto virš presbiterijos yra tamsiai mėlynos spalvos, nusėta aukso spalvos žvaigždėmis ir primena giedrą žvaigždėtą naktį. Šešiakampės žvaigždutės siejamos su Dovydo žvaigžde. Koplyčios sienų tapyboje panaudota polichromija – dekoratyvūs daugiaspalviai dažai. Tai visa spalvų paletė – raudona, juoda, mėlyna, rusva, pilka. Paskutinės renovacijos metu atidengti net trys spalvų sluoksniai, tarp kitų - iki tol nepastebėta žalia spalva. Ant vyno spalvos sienų nupiešti religiniai simboliai. Apsupti šešiakampių žvaigždučių (Dovydo žvaigždės simbolių), daug kartų kartojasi raidės X ir P, joms iš kairės – raidė A, iš dešinės – Ω, ir tai primena, kad viskas yra Dievo rankose. Graikiškos raidės X (chi) ir P (rho) – senosios Romos krikščionių ženklas. Tomis raidėmis graikų kalboje prasideda žodis Chrystus. Ženklas, kaip ir žuvys, buvo krikščionių atpažinimo ženklas, kai ši religija Romoje persekiota. Žuvys reiškė tylėjimą, buvo pagrindinis maisto produktas pasninko metu, ko nepraktikuota jokio kito tikėjimo išpažinėjai. Raidė A – graikiška raidė alfa, Ω – omega, jos žinomos iš klasikinio graikų alfabeto. Prisiminkime, kad šv. Jono Apokalipsėje Dievas sako: Aš esu alfa ir omega. Pirmasis ir paskutinysis. Pradžia ir pabaiga. Taigi, monograma AΩ turi savo reikšmę, simbolizuoja pradžią ir pabaigą, Dievo amžinumą. Dvi ąžuolinės kolonos su kapiteliais palaiko balkono pavidalo chorą, į kurį veda metalinė baliustrada. Kolonų viršūnės ir apatinės dalys ornamentuotos lapais. Giliai raižyti ornamentai vaizduoja Viduržemio jūros kraštuose augančių akantų lapus. Nuo seniausių laikų jie gana dažnai naudoti Europos dekoratyvinėje ornamentikoje. Augaliniai motyvai ypač charakteringi gotiškajam periodui. Dažniausiai tai buvo gėlių puokštės arba lapai, vadinamieji fleronai (kryžmažiedžiai) ir daugialapiai. Kaip dekoracija augmenija šventovėje naudojama ne tik choro kapiteliui puošti, bet ir balkono baliustrados puošybai. Kaip kabantis atviras architektūros elementas, išsikišęs iš vidinės sienos balkonas turėjo praktinę reikšmę. Tai nuolatinė vargonininko, dumplių pūtiko bei giedorių vieta. Gotikinis stilius suteiktas ir į chorą vedančiai baliustradai. Ji sudaryta iš metalinių laiptelių, apačioje sujungtų cokoliu, viršuje – turėklais. Choras, arba vargonų empora skirta muzikos Koplyčioje, kurios išorė yra gotiško stiliaus, stovėjo tamsus ąžuolinis altorius (presbiterijoje). Tai buvo kunigo maldos ir šventųjų Mišių aukojimo vieta. Dabartinis altorius padirbintas pagal originalą. Jis vaizduoja Paskutinę Viešpaties Vakarienę ir du evangelistus – šv. Matą ir šv.Luką. Šv.Matas pavaizduotas sparnuoto žmogaus draugijoje. Dažnai klaidingai manoma, kad tai angelas. Antrasis evangelistas – šv. Lukas su jaučiu (veršeliu) papėdėje. Evangelistas Matas, vėlesnis Jėzaus apaštalas, rankoje laiko knygą – Evangeliją (Mato Evangelijos pradžioje skaitytojas supažindinamas su Jėzaus genealogija). Katalikų bažnyčios šventasis Matas yra šeimų globėjas. Evangelistas Lukas (artimiausias apaštalo Pauliaus bendražygis ir misijinių kelionių bičiulis) ikonografijoje vaizduojamas su įvairiais atributais. Vokėje tai jaunas jautis, aukos simbolis. Kažkada naminiai gyvuliai buvo aukojami Dievui. Šv. Lukas savo Evangeliją pradeda pasakojimu apie Zachariją, šv. Jono tėvą, aukojantį šventykloje. Lukas buvo gydytojas, taipogi ir sielų gydytojas, tačiau jis laikomas istorikų, auksakalių, grafikų, tapytojų ir skulptorių globėju. Vokės koplyčios presbiterija su altoriumi buvo atitverta žema medine tvorele. Kadangi buvo puošta auksu, tiesiog dingo. Neaukšta tamsi ąžuolinė baliustrada, atkartojanti altoriaus spalvą, kai kur vadinama ažūrine parapeto sienele, buvo naudojama priešais altorių kaip tvorelė. Ji skyrė presbiteriją nuo navos. Šis sakralinės architektūros bruožas, būdingas kažkurio meto elementas, dar išliko Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčioje Vilniuje. Koplyčios grindys išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis, arčiau altoriaus – spalvotomis. Viduryje – fundatorių giminės herbas – Leliva ir užrašas HIC REQIESCANT IN PACE (Čia ilsisi ramybėje) informuoja, kad po grindimis, kriptoje, yra karstai su Tiškevičių palaikais, todėl turi būti tyla, malda ir pagarba. Po Romos katalikų koplyčia, vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos vardu, Trakų Vokėje yra kripta, joje – karstai su Lelivos herbo Tiškevičių palaikais. XIX a. Tiškevičiai tą vietą vadino „Giminės kapai“.

Parapijiečiai tikėjo, kad visos jų pastangos gaus Dangaus palaiminimą, o rūpestį Dievo namais laikė savo pareiga.

2014 birželio mėnesį buvo pasirašyta, projekto „Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčios – mauzoliejaus tvarkybos darbų užbaigimas ir
pritaikymas visuomenės reikmėms“, finansavimo sutartis tarp Kultūros ministerijos, Centrinės projektų valdymo agentūros ir Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos.

Dėl tuometinio pastato nesandarumo, drėgmės poveikio ir kitų priežasčių dalis sienų tapybos darbų buvo ištrupėję, pažeista ir kita apdaila. Pastato būklė buvo labai prasta, sutrūkinėjęs ir nubyrėjęs tinkas, pažeista sienų tapyba, neveikė vandens nuvedimo nuo pastato sistema, todėl rūsyje (mauzoliejuje), kur saugomi Tiškevičių giminės atstovų palaikai, rinkosi vanduo. Sprendžiant šias aktualias problemas siekėme atnaujinti Trakų Vokės koplyčią – mauzoliejų pasinaudojant Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo finansavimo programos „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ lėšomis. Projekto metu įrengta alsuojanti nuogrinda, kanalizuota kritulių nuvedimo sistema, atkurta pažeista sieninė tapyba, restauruotas fasadas, suremontuotas stogas, lubos, sienos, skulptūros ir atlikti kiti numatyti darbai.

Į viršų