Inkūnų bažnyčia yra nesenas, praeito amžiaus vidurio vietos meistrų statinys, vertas būti vietinės reikšmės medinės architektūros paminklu. Idėja statyti Inkūnuose bažnyčią kilo dar praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Jos atsiradimą lėmė Inkūnų kaimo ir jo aplinkinių kaimų bei vienkiemių žmonių didelis pamaldumas ir noras turėti savo maldos namus.

Inkūnai yra savotiško geografinio trikampio viduryje, iš kur iki artimiausių veikiančių bažnyčių yra apie 15 km. Iki Svėdasų miestelio 15 km., iki Debeikių miestelio irgi tiek pat, iki Andrioniškio miestelio irgi maždaug 15 km. Taigi dažnai nuvykti į minėtas bažnyčias pasimelsti ir atlikti katalikų pareigą - dalyvauti Šv. Mišiose gyventojams tuometinėmis sąlygomis buvo gana sunku. Inkūnai prieš II-trąjį pasaulinį karą priklausė Svėdasų parapijai, vėliau Debeikių parapijai. Todėl vietiniai gyventojai (bažnyčios statybos iniciatorė buvo Inkūnų k. gyventoja Anelė Stukaitė - Šukienė) nutarė pasistatyti savo maldos namus, arčiau savo gyvenamosios vietos.

Ruošiantis statyti bažnyčią Stuko - Šukio namuose buvo įsteigta koplytėlė, kurioje Andrioniškio klebonas laikė Šv. Mišias, atliko kitas apeigas. Tokią iniciatyvą parėmė ir aplinkinių kaimų gyventojai. Bažnyčios statybai pinigus aukojo Inkūnų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai, dalį lėšų skyrė Panevėžio vyskupija. Inkūnų kaimo gyventojai Bažnyčios ir klebonijos statybai bei tolimesnei veiklai paskyrė ir 12 ha žemės. Bažnyčios pastatą suprojektavo iš Andrioniškio miestelio kilęs garsus inžinierius, dirbęs Rusijoje, Ukrainoje, tiltų konstruktorius, statytojas bei gelžbetonio konstrukcijų specialistas ir pradininkas Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas (1923-41 m.), privatdocentas Pranas (Pranciškus) Morkūnas. Bažnyčia pradėta statyti 1941 m. Statyba ėjosi sunkiai, nes kilo ginčai su rangovu, be to buvo padaryta projektavimo klaidų, kurias vėliau reikėjo taisyti, buvo labai skubama. Žmones baimino ir statybą skubino 1940 metais Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija ir okupantų požiūris į religiją bei tikinčiuosius.

Antrojo pasaulinio karo frontui įstrigus prie Peterburgo, Stalingrado ir kitose vietose, vokiečių reichui pralaimint vis dažniau ir dažniau, žmonės pradėjo baimintis, kad sovietinis okupantas vėl sugrįš ir uždraus bažnyčios statybą. Todėl buvo skubama ir bažnyčia dar ne visai baigta ir tinkamai nesutvarkyta bei neįrengta buvo konsekruota 1942 metų rudenį. Naują Inkūnų bažnyčią pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas 1942 metų spalio mėn. Bažnyčios statybai vadovavo ir buvo pirmuoju parapijos klebonu kunigas Jonas Uogintas. Pašventinus bažnytėlę ir vokiečių okupacinei valdžiai leidus, buvo įkurta Inkūnų parapija, kuriai priskirti apylinkės kaimai ir vienkiemiai, išsidėstę net 7-9 km atstumu nuo Inkūnų. Tuo metu Inkūnų parapijoje buvo priskaičiuojama per 1000 gyventojų. 1943 m. buvo pastatyta anykštėno inžinieriaus J. Rasinsko suprojektuota klebonija, ūkiniai pastatai.

Vėliau, sugrįžus sovietiniam okupantui, visi darbai sustojo, bet žmonės džiaugėsi tuo ką turi - savo maldos namais. Pokario metai parapijai ir parapijiečiams buvo labai sunkūs, nes Inkūnų apylinkėse vyko nuožmus partizaninis karas, susirėmimai tarp Lietuvos partizanų ir sovietinių okupantų, jų karinių struktūrų NKVD ir vietinių kolaborantų būrių, kuriuos čionykščiai gyventojai tarmiškai vadino ir tebevadina skrebais, dėl ko dažnai keitėsi parapijos klebonai.

1949-1950 m. prasidėjo taip vadinama kolektyvizacija, t.y. gyventojų – ūkininkų prievartinis varymas į kolchozus, jų turėtos nuosavybės atėmimas. Apie tolesnes statybas ar pan. dalykus tada jau negalėjo būti ir kalbos, bet bažnyčios uždaryti okupantas visgi neišdrįso, ji tebeveikia iki šiol. Gūdžiais sovietiniais laikais ši bažnytėlė buvo beveik vienintelė dvasios atgaivos ir maldos, krikšto, santuokos vieta vietiniams (ir ne tik vietiniams) okupanto kolchozinės sistemos prispaustiems gyventojams.

Ypač didelis pagyvėjimas parapijos veikloje prasidėjo ir vyko čia 7-erius metus 7-tame-8-tame dešimtmetyje klebonaujant be galo darbščiam, šviesiam ir išmintingam, taurios sielos kunigui Sigitui Uždaviniui. Jo pastangomis ir didelio ryžto bei asmeninės aukos dėka bažnytėlė buvo remontuojama ir gražinama iš vidaus (bažnyčios lubos ir sienos iškaltos ir padengtos ornamentais), įgytas naujas Kristaus paveikslas šoniniam Šv. Vincento altoriui, nauji liturginiai drabužiai, įvesta elektra, buvo organizuojamas ir vyko aktyvus dvasinis parapijiečių gyvenimas, ypač su jaunimu. Vėliau čia dirbę kunigai (Jonas Labakojis) tvarkė bažnyčios išorę (apkalė lentomis), kol ji įgavo dabartinį vaizdą.

2012 metais, liepos 15 d. Inkūnų parapija minėjo savo veiklos ir bažnyčios pastatymo 70 metų sukaktį.

Bažnyčiai yra reikalingas stogo remontas. Inkūnų parapijos ir Inkūniečių bendrijos žmonės su viltimi žiūri į ateitį.

INKŪNŲ BAŽNYČIOJE ŠVENČIAMI ATLAIDAI:

Šv. Anelės – gegužės 26 d. (keliami į artimesnį sekmadienį);

Šv. Vincento – liepos 21 d. (keliami į artimesnį sekmadienį);

Šv. Mergelės Marijos motinystės – spalio 13 d. (keliami į sekmadienį po 13 d.).

PAMALDOS IR KITOS RELIGINĖS APEIGOS

INKŪNŲ BAŽNYČIOJE

Šiuo metu Inkūnų parapija neturi vietoje gyvenančio kunigo-klebono. Parapiją aptarnauja Viešintų ir Andrioniškio parapijų klebonas Virginijus Taučkėla.

Šv. Mišios laikomos du kartus per mėn. – pirmą ir trečią mėn. sekmadienį 14 val.

Dėl santuokos, krikšto, laidojimo apeigų ar Šv. Mišių laikymo kreiptis į kunigą V. Taučkėlą (tel. 8 680 28604, Andrioniškis).

2011-05-05

Atnaujinta 2015-05-20

Pagal istorinius šaltinius parengė

Inkūniečių bendrijos pirmininkas

Valentinas Šapalas

8 687 76652, valentinas.sapalas@vilnius.lt