Visai netoli Vilniaus, pakeliui į Sudervę, yra didelis ir gražus Šilėnų kaimas, kuriame laikas, regis, teka kažkaip kitaip, lėčiau ir ramiau, išsaugodamas namus, daiktus ir netgi žmones tokius, kokių jau nerastume daugelyje kitų senųjų gyvenviečių. Dažnoje čionykštėje troboje tvyro džiūstančių žolynų kvapas – nuo seno čia rišamos tradicinės vilnietiškos verbos Verbų sekmadienį keliaus prie sostinės bažnyčių, todėl atrodo, kad jau nuo rudens visas kaimas gyvena Velykų laukimu. Platus akmenimis grįstas kelias veda prie erdvaus šventoriaus. Keli mažyčiai akmeniniai paminklai su metaliniais kryželiais dvelkia sunkiai nusakoma archaika, nors neaišku nei kada, nei kam jie pastatyti. Pati bažnyčia neatrodo labai sena, bet nereikėtų apsigauti dėl jos dabartinio išorinio pavidalo – medinis bažnyčios pastatas suręstas dar XVIII a. ir išliko iki mūsų dienų, tiesa, XIX ir XX amžiuje porą kartų atnaujintas, o parapijiečius į pamaldas sukviečia 1716 m. išlietas varpas, matyt, tas pats, kurio dūžiai kadaise pranešė apie pirmąsias šv. Mišias šioje bažnyčioje.

Jau XV a. pabaigoje Šilėnuose buvo dvaras ir nemažas kaimas, kurį didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis padovanojo Vilniaus kapitulai. 1725 m. kapitula pastatydino medinę Švč. Trejybės bažnytėlę, kuri veikė altarijos teisėmis ir priklausė Vilniaus Kalvarijų parapijai. Nuo tada iki XIX a. vidurio Šilėnuose nuolat gyveno kunigas, įpareigotas kasdien aukoti šv. Mišias. XVIII a. viduryje čia ilgą laiką gyveno kanauninkas Pranciškus Ancuta, kuris kartu su broliu Adomu bažnyčią perstatė. Vyskupas Ignotas Masalskis, to amžiaus pabaigoje įkūręs Sudervės parapiją, Šilėnų bažnyčiai suteikė Sudervės filijos teises ir skyrė papildomo fundacinio turto. Pirmaisiais XIX a. metais Sudervės dvaro savininkas ir bažnyčios klebonas Vilniaus kapitulos kanauninkas Valentas Volčackis atnaujino ir filijinę Šilėnų bažnytėlę, kuri, palyginti su tuo metu mūrijama nauja Sudervės šventove, turėjo atrodyti lyg kukli neturtinga elegantiškosios ponios giminaitė – ant mūrinių pamatų kilo pušinės tašytų rąstų sienos, stogas dengtas šiaudais, o vidus išgrįstas šiose vietose mėgstamais paprastais lauko akmenimis.

1922 m. Šilėnuose buvo įkurta parapija, bažnyčia tuomet dar kartą remontuota, jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas, bet jos vidus nebuvo pastebimiau pakeistas. Išlikęs XIX a. pradžioje surašytas bažnyčios inventorius leidžia įsivaizduoti anuometinį jos interjerą, kuris gan nedaug skyrėsi nuo dabartinio, tik buvo sodresnis, tirščiau pripildytas bažnytinės įrangos, audinių ir paveikslų. Dabar veltui dairytumės senųjų suolų, sakyklos, gausiai išpuošto nešiojamo procesijų altorėlio, senutėlės klausyklos ir krikštyklos. Tačiau ir dabar čia tebestovi tie patys trys altoriai, kuriuos lengva atpažinti pagal aprašymą. Šoniniai altoriai, iliuziškai ištapyti ant profiliuotų plokščių, išlikę turbūt dar iš XVIII a. Juos restauravus turėtume porą nuostabių provincijos vėlyvojo baroko dailės paminklų, kurių grožio visiškai įvertinti kol kas neleidžia vėlesni uždažymai.

Didysis Švč. Trejybės altorius irgi turbūt buvo tapytas ant medinių skydų, bet XIX a. pradžioje perstatytas tuo metu madingu santūraus klasicizmo stiliumi – abipus paveikslo pastatytos dailios kolonos, laikančios karnizą, nuo kurio leidžiasi paveikslą uždengiantis prabangus audinys. Šio altoriaus paveikslas, daug senesnis negu pati bažnyčia, yra didžioji Šilėnų bažnyčios mįslė. Legenda pasakoja, kad paveikslą dar prieš bažnyčios statybą iki Šilėnų atnešė Neries bangos, o apylinkės piemenys rado jį užstrigusį karklo šakose. Tačiau iš tikrųjų Vilniaus kapitula XVIII a. galėjo į Šilėnus atgabenti seną, Vilniaus katedrai nebereikalingą paveikslą, kuris perkėlimo proga buvo tik šiek tiek atnaujintas. Ant medžio lentų tapytas Švč. Trejybės atvaizdas sudomina gana reta Lietuvoje kompozicija, kuri yra gerai žinoma gotikinėje Vakarų Europos dailėje ir dažniausiai vadinama Malonės sostu. Jame vaizduojamas grojančių ir giedančių angelų apsuptame soste sėdintis Dievas Tėvas – visatos kūrėjas, apsisiautęs karališka mantija ir galvą papuošęs valdovo karūna. Prieš save ištiestose rankose jis laiko kryžių su Nukryžiuotojo kūnu – tarsi dovaną, kurią duoda pasauliui, o kartu priima iš savo Sūnaus. Šiame atvaizde nėra užuominos apie Prisikėlimą, tačiau kryžius taip įsilieja į Tėvo glėbį, kad tampa neatsiejama jo dalimi, nušviesta tos pačios Šventosios dvasios šviesos, kurią lieja virš sosto pakibęs balandis.

Bernardinai.lt