Šumsko dvaro savininkai Mykolas ir Halina Šumskiai 1696-1697 m. pastatė medinę Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Tuo pat metu čia įkurdinti vienuoliai dominikonai, kuriems 1696 m. paskirti Didžiosios ir Mažosios Kuosinės palivarkai. Šalia bažnyčios (tų pačių fundatorių lėšomis) XVII a. pabaigoje pastatytas medinis kvadrato plano vienuolyno pastatas. 1767-1789 m. jau dominikonų fundacijos dėka, pagal architekto T. Russeli’o projektą iškilo vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė bažnyčia. Ją statant dalyvavo archit. A. Kosakauskas, kuriam priskiriama pagrindinio fasado portiko ir dviejų, neišlikusių šoninių altorių autorystė. Prie naujosios bažnyčios vienuolynas bei pagalbiniai statiniai dar beveik pusę amžiaus išliko mediniai, 1812 m. prancūzų karių labai nusiaubti. Tada sunaikinta Šumsko dominikonų biblioteka, kurioje 1819 m. dokumentais fiksuotos tik 109 knygos.

1833 m. (kitais duomenimis 1837-1839 m.) visas ansamblis tapo mūriniu. Pradžioje šia rekonstrukcija rūpinosi vienuolyno vyresnysis Kazimieras Čapolovičius, vėliau tą darbą tęsė tėvas Dominykas Griškevičius. Dviaukščiai vienuolyno „L” raidės formos klasicistinės architektūros rūmai buvo galu sujungti su bažnyčia šiaurinėje jos pusėje. Taip susidarė jaukus, į vakarus atviras kiemas. Vienuolyno patalpas puošė penki drobėje tapyti kardinolų portretai ir fundatoriaus Mykolo Rapolo Šumskio atvaizdas. 1835 m. akmenų mūro tvora apjuostas šventorius, o vartuose įrengta varpinė. XIX a. dokumentuose nurodyta, kad Šumsko dominikonai išlaikė parapinę mokyklą ir špitolę. Tačiau neilgai dominikonai galėjo džiaugtis savo atnaujinta rezidencija, nes 1857 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Tada jame buvo 12 vienuolių. Bažnyčią puošę paveikslai ir įranga išvežti į Vilnių. Kai ką priglobė tuometiniai Šumsko dvaro savininkai. Nėra žinoma, koks likimas ištiko stebuklais garsėjusį, papuoštą paauksuotais sidabro apkaustais Švč. M. Marijos paveikslą.

Po konvento uždarymo, siekiant bažnyčią paversti cerkve, parapijiečiai prievarta užrašinėti stačiatikiais. Tai daryta 1865 m., kai stačiatikiais užrašyta daugiau kaip 300 parapijiečių. Katalikai bažnyčią atgavo tik 1917 m. Wołyniakas (1917 m.) mini, kad pagrindiniai atlaidai Šumske buvo šv. Dominyko ir šv. Mykolo garbei.

Kad ir labai nukentėjęs, Šumsko vienuolyno pastatų ansamblis išliko iki mūsų dienų. Jį reprezentuoja per kelis šimtmečius susiformavusi plano struktūra. Tenka konstatuoti, kad dominikonams priklausiusios Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pavertimas cerkve labai pakenkė jos meniniam vaizdui tiek išorėje, tiek interjere. Dabar matomas statinio dekoras yra paskutinės (vykusios XX a. 8 - 9 dešimtmečiais) restauracijos rezultatas. Atnaujinant bažnyčios vidų, nesistengta atgaivinti XVIII a. reliktų. Kai kurie iš jų (pvz., iliuziškai ant sienos tapytas didžiojo altoriaus retabulas) pakeisti XX a. pabaigos kūryba. Visgi patekus į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią galima čia rasti dominikonų laikus menančių vertybių. Tai XVIII a. ant drobės tapytas konvento globėjo atvaizdas „Šv. Arkangelas Mykolas” (puošia didžiojo altoriaus antrąjį tarpsnį) ir Rožinio Švč. M. Marijai dedikuotas paveikslas šoniniame altoriuje (anksčiau puošęs didįjį altorių). Iš šventoriaus į bažnyčią perkeltas dailus marmurinis paminklas Liudvikui Šumskiui (1821-1825), vieninteliam Juozapo ir Oktavijos Šumskių sūnui. Antkapis patalpintas presbiterinėje dalyje. Verta atkreipti dėmesį ir į gana išraiškingą XX a. pradžios Nukryžiuotojo skulptūrą didžiajame altoriuje. Reikia manyti, ji bažnyčią papuošė po 1917 metų. Šumsko buvusio dominikonų vienuolyno bažnyčios šventoriuje yra mūrinė koplytėlė. Priešais šventorių stovi dar viena, taip pat mūrinė koplytėlė su ornamentuotu kryžiumi (statyta XIX a. vid.). Pažymėtina, kad XX a. 8-9 dešimtmečiuose atliktas bažnyčios interjero dekoro atnaujinimas yra įkvėptas dominikoniškos tematikos, nes darbai atlikti tuomet čia klebonavusio dominikono kun. Jono Dominyko Grigaičio iniciatyva. Interjerą papuošė naujai nutapyti Pamokslininkų ordino garbinamų šventųjų atvaizdai. Be to, pastarasis bažnyčios administratorius ėmėsi žygių susigrąžinti vienuolyno pastatus, kuriuos baigė niokoti vietinio tarybinio ūkio valdžia, įsitaisiusi čia savo sandėlius. Būtent tada vienuolyno interjeras labiausiai ir nukentėjo: išgriautos visos koklinės krosnys, mediniai laiptai išlaužyti arba supuvo, langai išdaužyti ir išlupti su visomis staktomis. Netaisomas medinis, dengtas čerpėmis stogas įgriuvo. Visgi energingo ir veiklaus klebono J. Grigaičio pastangos išsaugoti dominikonams priklausiusius pastatus nenuėjo veltui. Išlaikę visą planinę struktūrą bei patalpas, puošti cilindriniais, kryžminiais, buriniais skliautais, buvę vienuolyno rūmai sulaukė restauratorių dėmesio.