Einant Vilniaus Kalvarijų takais ir pasukus į Neries pusę, nuo kalvų atsiveria žemutinėje upės slėnio terasoje išsidėstęs trinitorių vienuolyno ansamblis. Vienuolius trinitorius šioje vietoje, vadintoje Senąja Slabada, 1700 m. apgyvendino žymiausias jų protektorius Lietuvoje-Vilniaus vyskupas Kazimieras Konstantinas Bžostovskis ir nuo tada vietovė pavadinta Trinapoliu (trinitorių miestu).

Vienuolyno pastatai ir Švč. Trejybės bažnyčia pastatyti XVII ir XVIII amžių sandūroje. Vienuolynas buvo pritaikytas trylikai vienuolių. Jų išlaikymui vyskupas paskyrė Krosnos dvarą Ašmenos paviete, dvi karčiamas netoli vienuolyno. Krosnos dvare vienuoliai rado prieglobstį nuo 1710 m. maro epidemijos, tais metais jų bažnyčia ir vienuolynas Trinapolyje sudegė. 1712 m. vyskupas K. Bžostovskis skyrė lėšų pastatų atstatymui. Mūrinės bažnyčios statybos darbai vyko nuo 1715 iki 1721 m. (šventovė konsekruota 1722 m. birželio 21 d. Švč. Trejybės ir Viešpaties apsireiškimo titulu). 1752 m. pradėtas mūryti naujas vienuolynas. 1750-1760 metais bažnyčia perstatyta vėlyvojo baroko formomis. Pagal 1822 m. inventorių bažnyčioje buvo penki mediniai altoriai, didžiojo altoriaus paveiksle pavaizduoti ordino įkūrėjai- šv. Jonas iš Maltos ir šv. Feliksas Valerijus - garbinantys Švč. Trejybę. XIX a. pradžioje minima prie bažnyčios (dešinėje nuo durų) esanti koplyčia su šv. Simono iš Rokso altoriumi. Prie vienuolyno bažnyčios parapijos nebuvo (ji priklausė Kalvarijų dominikonų parapijai).

Kuklūs vienuolyno pastatai nedideli, dviejų aukštų, kampinio plano. Patalpos išdėstytos vienoje koridoriaus, nusidriekusio palei vidinį kiemą, pusėje, dengtos kryžminiais skliautais. Išorinės vienuolyno namų sienos visai lygios. Rytiniame vienuolyno korpuse buvo vartai, svečių kambarys, penkios celės, pietinio korpuso pirmojo aukšto kampe-refektorius, virtuvė, pagalbinės ir ūkinės patalpos, antrajame aukšte-aštuonios celės, noviciato oratorija. Rytinis korpusas dviaukščiu koridoriumi jungėsi su bažnyčia. Iš antrojo šio koridoriaus aukšto buvo patenkama į chorą, iš choro pro didįjį altorių-į kitoje bažnyčios pusėje, mansardoje įrengtą biblioteką. Mediniai vienuolyno ūkiniai pastatai buvo išdėstyti prie Cedrono upelio.

1812 m. trinitorių vienuolyne buvo prancūzų karo ligoninė. 1832 m. bažnyčią ir vienuolyną uždarius, juose buvo kareivinės ir ligoninė. Visa bažnytinė įranga atiteko gretimai Kalvarijų bažnyčiai (vėliau, matyt, išdalyta kitoms bažnyčioms), o pastatai ir žemė-valstybės iždui. 1846 m. ansamblis perduotas stačiatikių archijerėjui Josifui Semaškai, kuris čia įsirengė vasaros rezidenciją. 1849 m. bažnyčia rekonstruota į Šv. Juozapo cerkvę. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia grąžinta katalikams, remontuota, nuo tada buvo Vilniaus vyskupų žinioje. 1918 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis leido Trinapolyje įkurdinti lietuvių vaikų prieglaudą, ten veikė našlaičių ir senelių prieglauda, pradinė mokykla. 1926 m. vienuolyno patalpose įkurta vyskupų vasaros rezidencija. 1927 m. Trinapolyje atidarytas 1913 m. Vilniuje įkurtos Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas. 1948 m. tarybinė valdžia bažnyčią uždarė, vienuolyno patalpose buvo ligoninė, nuo 1959 m.-turizmo bazė. Nuo 1992 m., kai ansamblis grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, atgimsta ir Trinapolio kaip religinio centro reikšmė. 1997 m. bažnyčia konsekruota, o restauruotuose vienuolyno pastatuose įsikūrė Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas, atidaryti seserų prižiūrimi rekolekcijų namai. Tai pirmieji rekolekcijų namai Vilniuje. Pamaldos vyksta nedidelėje, bet jaukioje koplyčioje vienuolyne, rekolekcijų metu-bažnyčioje. Puikiai sutvarkytose celėse gali apsistoti maldininkai. Nors bažnyčios vidaus dekoras sunaikintas, ji vertinga architektūros formomis, originaliu erdvės sprendimu (jungiančiu centriškos ir stačiakampės planinės struktūros elementus). Bažnyčios interjerą šiuo metu puošia medinės barokinės skulptūros iš Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios fasado.

Verkių g. 20
Bažnyčia veikianti, vienuolyne - rekolekcijų namai.
Priimami tik maldininkai. Tel.(5) 2 76 35 41