„Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime...“, ragino savo tautiečius žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pramonininkas Petras Vileišis.

Petras Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio rajone laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1874 m. jį baigė, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Peterburgo Kelių institutą, gavo inžinieriaus vardą ir buvo paskirtas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą, kuri 1883 m. Vileišį išsiuntė į Belgiją susipažinti su nauja geležinių geležinkelio tiltų statybos technika, panaudojant kesonus. Dar kurį laiką padirbęs valdyboje kesonų specialistu, įkūrė savo statybos firmą ir statė geležinius tiltus, tuo užsidirbdamas daug pinigų. 1890 m. grįžo Vilnių. Čia įsteigia mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves (1900 m.), spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti (1904 m.) ir lietuviškų knygų knygyną (veikė iki 1913 m.). 1904 m. gruodyje pradeda leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (ėjo iki 1909 m. kovo mėn.), pats jį ir redaguoja.

1905-06 m. pasistato Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikuria „Ryto“ švietimo ir Lietuvių mokslo draugijos. 1905 m. į Lietuvą grįžus J. Basanavičiui, kartu rūpinasi Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimu, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) įsteigimu. 1907 m. išrenkamas į LMD valdybą. Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pamatu, išseko, o dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija davė piniginius nuostolius. Teko parduoti dirbtuves (jas nupirko „Vilijos“ akcinė bendrovė), knygyną (J. Šlapeliui), spaustuvę. 1908 m. su šeima vėl išvažiuoja uždarbiauti į Rusiją, kur vadovauja tiltų statybai, dalyvauja Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinasi Lietuvos valstybės atkūrimu. Į Lietuvą sugrįžta 1921 m. ir apsigyvena Kaune. Čia Vileišis dirba Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku, o 1922-23 m. paskiriamas Lietuvos susisiekimo ministru E. Galvanausko kabinete. 1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikia lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį, o Lietuvos technikų ir inžinierių draugija 1924 m. išrenka Vileišį savo garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas suteikia garbės daktaro-inžinieriaus vardą. Už nuopelnus tėvynei Seimas 1925 m. paskiria valstybinę pensiją. Mirė Petras Vileišis 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas valstybės lėšomis Kauno bazilikos rūsyje. 1935 m. kovo 21 d. palaikai pervežti į Vilnių ir perlaidoti Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.

Petras Vileišis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, propagavo nacionalinio kapitalistinio ūkio vystymą, peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos lotynų raidėmis atgavimo, rūpinosi švietimu. Materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo „Varpe“ ir „Aušroje“, pats rašė ir vertė knygas, susirašinėjo su užsienio spaustuvininkais, organizavo savo knygų leidimą ir platinimą. Dar mokydamasis Peterburge, subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“ (1875-1876 m., išėjo 10 numerių), dalyvavo labdaringoje Peterburgo lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. 1876-1877 m. gavęs Peterburgo cenzūros komiteto leidimą, legaliai lotyniškomis raidėmis išleido 4 savo knygeles. Vėliau savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje Otto von Mauderodės, Martyno Jankaus ir kt. spaustuvėse, keli leidiniai buvo išleisti JAV. Dirbdamas Rusijoje, Vileišis kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.

Apsigyvenęs Vilniuje, Vileišis leido dienraštį „Vilniaus žinios“, savo įsteigtoje spaustuvėje ruošė lietuviškos spaudos surinkėjus. Reikšmingas yra P.Vileišio susirašinėjimas su Bulgarijoje gyvenusiu J. Basanavičiumi dėl jo grįžimo į Vilnių. Ne kartą Vileišis šelpė dailės parodų bei lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai, rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą. Petras Vileišis buvo ir vienas iš Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjų ir kurį laiką aktyviai dalyvavo jos veikloje. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių (žr. „P. Vileišio darbų bibliografija“). Iš grožinių kūrinių yra sukūręs keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė M. Twaino, F. Harto, H. Sienkiewicziaus, H.K. Anderseno ir kt. rašytojų prozos kūrinių. Taip pat parašė ir laisvai išvertė apie 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros istorijos klausimais, vadovėlių, publicistinę brošiūrą „Lietuvių-lenkų ginčas“ (pranc. k. 1921 m., liet. k. 1922 m.), nemažai straipsnių. Pasirašinėjo slapyvardžiais - Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.

Iš http://www.llti.lt

Rūmai

Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto pastatų ansamblis, Antakalnio g. 6, Vilniuje buvo pastatytas XX a. pradžioje. Tiek pastatai, tiek ir teritorija bei tvoros buvo suprojektuoti ir pastatyti tuo pačiu metu ir priklausė vienam šeimininkui – P. Vileišiui. Ansamblis iki mūsų dienų išliko be didesnių pakeitimų tiek iš išorės, tiek iš vidaus.

Petro Vileišio rūmų ansamblis – turtingiausia amžiaus pradžios rezidencija Vilniuje, pastatyta 1904-1906 metais. Ansamblis yra dvilypis, tai ir privati valda ir visuomeninio gyvenimo židinys. Centrinis ansamblio pastatas – rūmai yra gyvenamosios paskirties pastatas, o gatvės korpusas – buvusi spaustuvė ir “Vilniaus žinių“ redakcija – visuomeninės paskirties pastatas, trečiasis ansamblio statinys – buvusios arklidės, skalbykla, ledainė ir arklininko butas – ūkinės paskirties pastas.

Architektas Augustas Kleinas buvo paruošęs du ansamblio išplanavimo variantus : neoklasicistinį ir neobarokinį. Įgyvendintas buvo neobarokinis variantas. Rūmų apartamentai išdėstyti per du aukštus. Žemutiniame, šalia holo, įrengtas šeimininko kabinetas ir laukiamasis, toliau įrengtas nedidelis vestibiulis su reprezentatyviais laiptais į viršų, prie jo išdėstyti du salonai ir valgomasis su serviravimo patalpa. Šalia pagrindinės laiptinės įrengta uždara tarnų laiptinė. Antras aukštas buvo skirtas poilsiui. Rūsyje buvo įrengta virtuvė ,o mansardoje tarnų kambariai.

Rūmų viduje – pretenzingas įvairių stilių dekoras – neorenesansas, rokokas, secesija.

Rūmuose buvo visi patogumai, elektra, perdangoms panaudotos metalinės sijos.

Paradiškumą, būdingą dvarų architektūrai, pabrėžia tiesus įvažiavimas nuo gatvės, gėlynas, apžvalgos aikštelės, terasa su kolonomis. Rūmai, pastatas prie gatvės ir gatvės tvora yra vientiso neobarokinio stiliaus (tik ūkinis pastatas primena kolonijų namų architektūrą).

Centriniai ansamblio rūmai – buvęs P. Vileišio gyvenamasis namas yra pagrindinis ansamblio pastatas. Apie jį grupuojami kiti ansamblio pastatai, privažiavimai, terasos bei gazonai.

Pastatas statytas XX a. pradžioje ir yra zonuojamas atskirais aukštais. Rūsio patalpos buvo skirtos virtuvei, pagalbinėms patalpoms bei tarnų valgomajam. Pirmas rūmų aukštas – reprezentacinis. Pastato centre patalpintas holas su reprezentacine atvira laiptine ir šalia jos esančia tarnų laiptine, o apie holą išdėstyta: valgomasis su išėjimu į terasą ir serviravimo patalpa , dvi svetainės bei šeimininko kabinetas ir laukiamasis, taip pat pagalbinės patalpos. Antras aukštas buvo skirtas šeimos narių bei svečių poilsio kambariams, kurie taip pat išdėstyti aplink holą su reprezentacine laiptine bei tarnų laiptine. Pastoginis aukštas buvo skirtas pagalbinėms patalpoms bei tarnams.

Pastatas yra gausiai dekoruotas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Iš išorės pastatas - neobarokinio stiliaus, o viduje gausu secesijos , neorenesanso ir rokoko elementų.

Pirmas aukštas dekoruotas daugiausiai : lubos ir sienos visų patalpų, išskyrus pagalbines, yra papuoštos gipsatūromis su polichrominiu dažymu. Visose patalpose stovi dekoruotos koklinės krosnys. Kambarių grindys padengtos raštuotu parketu, o holo grindys iš keramikinių plytelių, išdėstytų raštais, langai ir durys - mediniai, dažyti. Durys – įsprūdinės. Pagrindinė laiptinė – marmurinės pakopos su metaliniais kaltiniais turėklais.

Antras pastato aukštas yra dekoruotas šiek tiek mažiau, dekoras intymesnis. Lubos ir sienos papuoštos gipsatūromis su polichrominiu dažymu, grindys – skydinis raštuotas parketas. Durys ir langai analogiški pirmam aukštui.

Tarnų laiptinė, jungianti pastatą nuo pirmo aukšto iki pastogės yra mažai dekoruota. Pakopos- mozaikinio betono, sienos ir lubos dažytos. Sienos papuoštos trafaretinio dažymo juostele. Rūsyje bei pastogėje esančios patalpos yra nedekoruotos , išskyrus rūsyje esančią valgomojo patalpą.

Korpusas 02 – pastatas prie gatvės
XX a. pradžioje statytas pastatas buvo skirtas visuomeninei paskirčiai. Pastato fasadai iš trijų pusių (rytų, pietų ir vakarų) yra dekoruoti taip pat kaip ir centriniai rūmai (neobarokinio stiliaus), o iš šiaurinės pusės baigiasi ugniasiene su centre esančiu įgilinimu, skirtu patalpų apšvietimui. Pasatas išlaikė savo visuomeninę paskirtį iki mūsų dienų .

Gatvės korpuse yra dvi laiptinės iš priešingų pastato pusių. Pirmoji (buvusi ūkinė) laiptinė tęsiasi nuo rūsio iki pastogės, o antroji (paradinė) – nuo rūsio iki trečio aukšto. Visuose pastato aukštuose kapitalinių sienų išdėstymas yra vienodas, tik šiek tiek skiriasi mansardiniame aukšte. Rūsyje esančios (buvusi spaustuvė) patalpos neturi sienų ir lubų dekoro, o pirmame, antrame ir trečiame aukštuose po tris dekoruotos patalpas. Pastato centre – holas, o aplink jį penki kabinetai, laiptinės ir pagalbinės patalpos. Mansardiniame aukšte esantis išplanavimas panašus į kitų aukštų išplanavimą, tik nėra paradinės laiptinės. Pirmo, antro ir trečio aukštų kambarių grindys išklotos skydiniu parketu, holuose – keramikinės plytelės, laiptų pakopos – mozaikinio betono, turėklai – metaliniai. Rūsio patalpų grindys išklotos keramikinėmis plytelėmis. Langai mediniai, durys – medinės, įsprūdinės.