Quicktime panorama

Jaunamarčių kilimas Nemajūnų bažnyčioje Skaityti

GPS: N54o33.344'   E024o04.337'

[F11 - Pilnesnis ekranas] ( + Shift / - Ctrl )
Daugiau panoramų galite rasti čia
 
Valiutos keitimas Vilniuje

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Didžiojo altoriaus kairėje pusėje esančių durų su vitražiniais stiklais yra Šv. Marijos koplyčia. Koplyčia puošia Šv. Dievo Motinos paveikslas ant satino aliejiniais dažais nukopijuotas nuo Vilniaus Aušros Vartų. Tai akademiko Karlo Rafalovičiaus (Rafalavičiaus) darbas. Šv. Marija vaizduojama su dviem karūnomis, 12 žvaigždžių ir 43 spinduliais ant mėlyno barchato, bronzinė, paauksuota. Šį paveikslą 1886 m. paaukojo Mataušas Rukas. Koplyčioje taip pat guli XIX a. I ar II pusės tautodailės kūrinys - iš 64 jaunamarčių juostų surištas kilimas. Nė vienoje iš juostų nėra įausta data, todėl sudėtinga yra nustatyti kilimo amžių. Nemajūnų bažnyčioje saugomas kilimas yra didžiausias iš visų žinomų.

Viena Nemajūnų kaimo jaunamartė savo jungtuvių dieną padovanojo klebonui pačios rinktiniais raštais išmargintą juostą. Tikėtina, kad mintis padovanoti klebonui juostą, gimė mergvakario  metu, idant  Dievas savo malonėmis apdovanotų būsimą šeimą. Vėliau jos pavyzdžiu pasekė ir kitos merginos, o laikui bėgant tai tapo tradicija. Per ilgą laiką tokių juostų susikaupė gana daug, idant juostos neišsimėtytų, parapijos moterys nusprendė jas susiūti.

 Prieš Šv. Kalėdas kilimas buvo tiesiamas prie prakartėlės, prieš Šv. Velykas prie Kristaus karsto, per atlaidus ar vestuves, krikštynas prie pagrindinio altoriaus. Kilimo ilgis apie 4 metrus, o plotis – 3 metrai.

 Apie 1988 m. kilimas buvo išvežtas į Vilkijos muziejų. Tuomet besikuriančio A. ir J. Juškų atminimo muziejaus direktorius Arūnas Sniečkus, ieškodamas naujų eksponatų atklydo ir į Nemajūnus. Bažnyčioje dirbusi moteris geranoriškai parodė senienomis besidominančiam žmogui bažnyčios palėpės turtus. Iš rinktinių juostų sukurtas kilimas nedavė ramybės muziejininkui. Surinkęs reikiamus parašus, netrukus grįžo į Nemajūnus. Kunigas Juozas Lunius sutiko paskolinti kilimą metams laiko. Praėjus sutartam laikui A. Sniečkus kilimą atgabeno, tačiau kartu paprašė dar leisti muziejuje jį palaikyti, kadangi  kilimas skleidžia teigiamą energiją, veikia raminančiai. A. Sniečkaus teigimu merginos, pabuvusios prie kilimo greičiau susirasdavo jaunikį. Negana to kilimo nepadoroto chemikalais ne tik, kad nepuola jokie gyviai, bet neliečia ir ugnis. Klebonas ir šį kartą sutiko leisti kilimą eksponuoti Vilkijoje. Jaunamarčių kilimas Vilkijoje išgyveno renesanso laikotarpį – jo apžiūrėti, o vėliau pasinaudoti gydomosiomis galiomis žmonės plūdo iš visos Lietuvos.
Tokiu būdu kilimas A. ir J. Juškų atminimo muziejuje išbuvo daugiau nei dešimtmetį, kol nemajūniškiai nepasigedo savo turto. Tuo pačiu metu spaudoje ėmė rastis vis daugiau straipsnių apie šį nepaprastą XIX a. tautodailės kūrinį. Parapijiečiai ėmė klausinėti klebono, kur dingęs nepaprastų galių, turintis kilimas. Klebonui tik po ketvirto registruoto laiško pavyko susitarti susitikimui su muziejau direktoriumi A. Sniečkumi. Muziejininkas geranoriškai sutiko grąžinti kilimą ir apsiprašė, kad taip ilgai jį užlaikė.

Vėliau buvo siūlyta šį unikalų kilimą eksponuoti Birštono sakraliniame muziejuje, kad kuo daugiau žmonių jį pamatytų. Vis dėlto buvo nuspręsta palikti jį Nemajūnų bažnyčioje - kur ir yra šio kilimo ištakos.

Lietuvoje yra žinoma dar keletas tokio pobūdžio tautodailės kūrinių. Nacionaliniame muziejuje saugomi šeši įvairaus dydžio juostų kilimėliai. Juostų kilimai ir kilimėliai etnologų atskirai nėra tyrinėti. Manoma, kad tai viena iš rankdarbių rūšių, daugiau paplitusi Suvalkijoje. Kai kurių įvardyta ir paskirtis. Pavyzdžiui, kilimėlis ratų sėdynei užtiesti, pasiūtas iš 30 rinktinių juostų, kilimėlis, kabinamas ant sienos ties lova, susiūtas iš 6 specialiai austų rinktinių juostų. Kiti kilimėliai iš Šakių apskrities XIX amžiaus pabaigos, susiūti iš 21 ar 17 rinktinių juostų. Kilimėlių spalvos ryškios, įvairios: žalios, raudonos, vyšninės, violetinės. Juostų dugnas lininis baltas arba juodas.

Juostos – vienas iš seniausių, labiausiai paplitusių ir margaspalvių  lietuvių liaudies audinių. Išaustos juostos buvo vejamos į kamuolius ir dedamos į kraitines skrynias, juostų dovanojimas susijęs su įvairiais liaudies papročiais. Jos nuo seno laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu. Jaunamartė juostomis išsipirkdavo sau kelią į „svetimą“ šalį. Buvo vartojamos kaip brangi dovana: mergelė dovanodavo savo berneliui, per vestuves pamergės dovanodavo pajauniams.


 

Pasiųskite žinią draugams:

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai Visos teisės saugomos. UAB "Modernių elektroninių technologijų komunikacijos", © 2004