Rašydamas apie jį J. Mickevičius pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad paskutiniaisiais metais Platelių ežerą kai kas pagal M. Gadonį neteisingai mėgina vadinti Virkštos vardu. Čia pat jis pateikia daugybę faktų, kad pirminis šio ežero pavadinimas buvo Platelių ir nurodo, kad pirmą kartą Platelių ežeras paminėtas 1440-1447 m. Lietuvos Metrikoje. Ten rašoma, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Kazimieras žemaičių seniūnui Jonui Kęsgailai dovanoja Platelių ežerą (“ozero Ploteli”). 1585 m. karališko Platelių dvaro inventoriaus rašte minima pirmoji Platelių pilis, esanti Platelių ežero saloje. Tais laikais Platelių ežeras priklausė Platelių dvarui. 1754 m. Platelių seniūnijos („starostijos”) inventoriuje minimas „Platelių didysis ežeras” („Jezioro wielkie Plotele”). Panašių įrodymų J. Mickevičius pateikia net kelias dešimtis.

J. Mickevičius rašo, kad šis ežeras „iš visų Žemaitijos ežerų yra gražiausias, didžiausias, garsiausias įvairiais padavimais ir žavingiausias.” Plačiausias ežeras per vidurį, o šiaurėje ir pietuose susiaurėja. Pietinis galas labiausiai išsišakojęs. Itin gražios ežero pakrantės. Jį puošia aukšti krantai, skardžiai, pusiasaliai, įlankos ir 7 salos. Daugelyje vietų ežero krantai net keliolikos metrų aukščio, apaugę gražiais miškais.

J. Mickevičius rašo: „Iš 1553 ir 1598 metų Platelių parapijos dokumentų matyti, kad Platelių ežeras siekė dabartinį Platelių miestelį. Ten, kur dabar tarp Platelių miestelio ir ežero plyti pieva, kuri tęsiasi apie 1 km, ir Sibirija, ten XVI a. tebebuvo neįžengiama bala (...). Ji jungėsi su ežeru ir buvo jo dalis “

Platelių ežero salos

Iš viso jų yra 7 salos, bendras plotas - 14,13 ha.

Gaidsalė

Tai 0,17 ha dydžio Platelių ežero pietinėje dalyje plytinti sala, kuri dar ir Laumių sala vadinama. Ji apaugusi medžiais. Anot J. Mickevičiaus, anksčiau Laumalenkų kaimo gyventojas Pilipavičius į šią salą vasarą atgabendavęs vištas, kad jos neištryptų daržų ir javų. Nuo to, atseit, Gaidsale ši vieta ir pavadinta.

Pliksalė

Ji yra pati pirmoji į pietus nuo Pilės. Plotas - apie 1,68 ha. Sala aukštokai pakilusi virš vandens lygio. 1585 m. dokumentuose ji vadinama Urnikaičiu. Per ganiavą čia būdavo atgabenami gyvuliai. Dabar ji apaugusi lapuočiais medžiais. Anksčiau jų nebuvo, tai salą Pliksale ir vadindavo.

Veršių sala

Ji yra į pietvakarius nuo Pilės salos. Tai pailga 1,68 ha dydžio sala su siaura sausumos juosta, nutįsusia link ežero kranto. Ši juosta vadinama Pylių taku. Sala apaugusi lapuočiais medžiais. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, XVI a. pabaigoje ši sala vadinta paprasčiausiai Sala. XX a. pradžioje ji priklausė ūkininkui Grišmanauskiui. Šis pavasarį į tą salą valtimi nuveždavo veršius ir jie ten ganydavosi iki pat rudens. Nuo to laiko salai prigijo Veršių salos vardas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ši sala priklausė grafui L. Šuazeliui.

Briedsalė

5,68 ha dydžio sala šiaurinėje Platelių ežero dalyje. Ji gana drėgna, apaugusi medžiais ir krūmais. Iki 1771 m., kol nebuvo Babrungo malūno ir Platelių vandens lygis buvo žemesnis, Briedsalė buvo lyg koks Platelių ežero pusiasalis, rytinėje pusėje siaura ir tik kelių pėdų gylio vandens juosta atskirta nuo sausumos. Anksčiau šią salą žmonės retai kada lankydavo, tad ją buvo pamėgę briedžiai. Čia juos žmonės dažnai apsupdavo ir medžiodavo.

Šončelius (Ragelis)

0,6 ha dydžio sala, apaugusi įvairiais medžiais ir krūmais. Vienu metu tą salą dar ir Ančiuku vadino. Iki 1771 m. Šončelius beveik visai skyrė sausumos juosta šiaurinę Platelių ežero dalį nuo Platelių didžiojo ežero.

Ubagsalė

Vietos gyventojai ją dažnai dar ir Bagsalė vadina. Jos plotas apie 36 arai. Apaugusi mišku. Su sausuma jungiasi Juodeglyniu - natūraliu povandeniniu pylimu. Kai ežeras nusenka, į šią salą galima patekti sausuma. Apie Ubagsalę plateliškiai mėgdavo maudytis. Čia užklysdavo ir į Žemaičių Kalvarijos atlaidus einantys ar iš jų grįžtantys ubagai.

Pilės sala (Pilė)

Ji yra Platelių ežero vakarinėje dalyje, netoli nuo kranto. Sala 4,49 ha ploto, ovalinės formos, gana aukštai pakilusi virš ežero vandens. Šiaurinis ežero kranto šlaitas status, apie 10 m aukščio, o kitur - nuo 3 iki 6 metrų. Nuožulniausias - vakarinėje dalyje. Saloje auga ąžuolai, liepos ir kiti lapuočiai medžiai bei krūmai. Anksčiau čia yra augęs ir sodas. Pietinė salos dalis gana klampi. Čia - Sodžiavkos pelkė.

Padavimas sako, kad vietoje šios pelkės anksčiau buvęs specialiai įrengtas tvenkinys, kuriame laikydavo ežere sugautas žuvis. Tvenkinio dugnas ir pakraščiai buvę išgrįsti degtomis plytomis.

J. Mickevičius rašo, kad „Pagal Mikalojų Lietuvį, istorikus Teodorą Narbutą ir Baliuskį, Pilės sala nuo senovės buvusi pirmoji žemaičių sodyba, kurioje Lietuvos kunigaikščio Palemono palikuonys gyvenę, o X a. net pats kunigaikštis Palemonas gyvenęs toje saloje. Kadangi pats Palemonas yra tik legendarinis asmuo, tai ir jo gyvenimas Pilėj yra tik legenda.”

Anot J. Mickevičiaus, kas ir kada Pilėje pirmą kartą pilį pastatė, nežinoma. Aišku tik viena, kad ji šioje ežero saloje XV-ame amžiuje jau stovėjo. 1486-1521 m. ji buvo Žemaičių seniūno Satanislovo Janovičiaus Kęsgailos žinioje. 1529 m. jis šią pilį ir visą savo turtą padovanojo Zigmantui Augustui. Šis pilį perdavė savo žmonai Bonai (kada konkrečiai tai įvyko, nežinoma, tačiau aišku jog 1534-1536 m. Bona Sforca jau buvo Platelių valdytoja. Nuo 1556 m. Platelių pilis - valdžios nuosavybė. Taikos metais šioje pilyje buvo karo pabūklų ir kitų ginklų bei šovinių sandėliai.

1534 m. karalienė Bona Platelių valdytoju paskyrė Stanislovą Steckovičių, o Platelių pilies patrankininkais - du brolius Aleknas. Pilyje nuolat sargybą pakaitomis eidavo 12 žmonių. 1554 m. Platelių piliai priklausė Pletelių, Telšių ir kiti valsčiai. 1585 metais medinė salos pilis buvo jau gerokai apgriuvusi.

Anot padavimų, Pilės salos viršūnėje, iš visų pusių palei pakraštį, apie 4 m nuo kranto, karalienės Bonos laikais ir vėliau buvęs 6 m pločio degtomis plytomis grįstas kelias.

Žmonės pilės pakrantėse anksčiau rasdavo ir natūralaus gintaro gabaliukų, akmeninių kulkų.

Padvimas sako, kad žiloje senovėje Pilies saloje buvęs dievaičiui Kirniui pašvęstas vyšnių sodas. Kirnys buvęs Platelių derliaus dievaitis. Pilies sala mediniu tiltu buvo sujungta su Šventorkalniu. To tilto liekanos iki šiol po vandeniu matyti.

Padavimai apie Platelių ežerą

Platelių ežero parėjimas

Senų senovėje Platelių ežeras esą parėjęs kartu su žuvimis ir vėžiais debesies pavidalu. Šis debesis slinkęs nuo Darbėnų per Salantus ir Notėnus. Slinkdamas padange, jis išmetęs ant žemės daugybę žuvų, kuriomis gyventojai ilgą laiką maitinęsi. Iki to laiko tas ežeras buvęs Darbėnų apylinkėje. Dabar buvusio ežero vietoje ten esanti vien baigianti išdžiūti pelkė.

Toje vietoje, kur dabar tyvuliuojąs Platelių ežeras, per daubos vidurį tekėjusi upė. Paupyje buvusios geros pievos, derlinga žemė, o kitur - didelės ir nepraeinamos pelkės. Apie Pilę buvęs išsistatęs kaimas ar miestas. Balos buvusios priaugusios krūmokšnių. Kai ežeras „parėjęs”, po vandeniu likusi beveik visi gyventojai. Tie žmonės, kurie išsigelbėjo, ežero pakrantėje įsikūrė naują gyvenvietę, o senąją jiems beprimindavo tik saloje buvusios bažnyčios bokštai.

Požeminiai urvai

Anot padavimų, Platelių ežeras požeminiais urvais susisiekia su visais savo aplinkiniais ežeriukais. Yra pasakojama, kad senoliai į Lesčio ežerėlį buvo paleidę grandinėle apžieduotą raudą. Po keletos metų žvejai ją sugavę Platelių ežere. Yra pasakojimų ir apie tai, kad kiti ežerėliai taip pat su Platelių ežeru sujungti.

Užburti turtai

Pilies saloje yra požeminiai koridoriai. Jie prikrauti įvairiausių brangenybių: aukso, sidabro, geriausių svaiginamųjų gėrimų, ginklų ir kt. Visa tai užburta. Turtus saugo dvasios. Sunku šiuos požemius surasti, bet dar sunkiau prie tų turtų prisikasti, nes turtų ieškotojams čia pradeda vaidentis, vaiduokliai kastuvus į ežerą išsvaido, o jei ir tai atklydėlių neišgąsdina, pakyla didelis viesulas ir nubloškia turtų ieškotojus į ežero pakratę. Pilies požemių pradžią esą saugo pats Pilės ponaitis, o toliau - numirėlių karstai guli ir čia jau kelią saugo jų dvasios. Toliau jau ir vilkai staugia, didžiausios gyvatės rangosi. Padavimą apie tai J. Mackevičiui buvo papasakojęs A. Urbonas, gyvenęs Užpelkių k..

J. Mickevičiaus nuomone, „Pilėj užburtus turtus reikia suprasti alegoriškai. Senovėje laisva buvo Lietuva, aukšta tos pilies laisvė. Pikti Lietuvos priešai pavergė jos laisvę, o pati tautos nepriklausomybės idėja buvo paslėpta tamsiuose urvuose. Tauta, nebetekusi laisvės, ją laikė didžiausiu turtu. Vilkai - tai senovės žemaičių didvyriai, kurie tų žvėrių drąsa kovėsi su tėvynės priešais. Gyvatės - tai likučiai, nuotrupos iš senovės lietuvių mitologijos.”

***

Padavimai sako, kad Pilės sala buvusi švedų karalienės Kotrynos (Katarinos) sostapilis. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Augusto sesuo (Zigmanto I duktė) buvo ištekėjusi už švedų karaliaus Jono III iš Vazų giminės. Jonas III vedė Kotryną, dar būdamas Suomijos kunigaikštis. Vėliau jį suėmė jo paties brolis. Kalėjime Kotrynai gimė Zigmantas, kuris vėliau buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. 1587-1632 metais jis buvo Lenkijos karalius. Po tėvo mirties dėl Švedijos sosto Zigmantas III kovojo su savo dėde. Šios kovos atsispindi ir Platelių apylinkėse užrašytuose padavimuose.

Pasakojama, kad Platelių ežero saloje labai gražiuose rūmuose apsigyvenusi švedų karalienė Kotryna. Ji garbinusi prigimtį ir buvusi garsi savo laikų kerėtoja. Tuo pačiu ji buvusi ir labai žiauri. Per pietus grojant orkestrui Kotrynos akivaizdoje tarnai žudę nusikaltėlius. Karalienė Kotryna savo baltu žirgu pakildavusi į orą, plaukdavusi per vandenį, o kilus pavojui nematomai stebuklingu būdu pasprukdavusi nuo priešų. Vieną kartą į kraštą atėję sunkūs laikai. Šalį užpuolę barzdoti, raguoti, šarvoti, žiaurūs švedai, karalienės Kotrynos priešai. Karo negandos pasiekę ir Platelius - švedai apgulę miestelį. Valdovės kariuomenė buvusi sumušta. Kariuomenės likučiai pasislėpę Pilės saloje ir ėmę apšaudyti prie Pilės besiartinančius švedus. Švedai pasinaudojo ežero pakraštyje, prie Veršio salos, esančio miško priedanga, iškasė gilų, platų griovį, kuriuo prie Veršio salos prisiartino kartu su artilerija ir patrankomis.

Tada jie pastatė patrankas paežerėje, nukreipė jas į Pilę ir pradėjo bombarduoti Pilės įtvirtinimus ir karalienės Kotrynos rūmus. Patrankų griaudėjimas kaskart vis didėjęs. Į Pilę kulkos, sviediniai skridę tiesiog debesiu ir jie suardę Pilės įtvirtinimo punktus. Kotryna, pamačiusi, kad jos kariuomenė yra visiškai sumušta, kad ji pati gali žūti, pasiėmė kardą, kalaviją, sėdo ant balto žirgo, kitą pasiėmė atsargai ir nuplaukė į kitą ežero kraštą, Plokštinės miško pusėn, nes ten nebuvo švedų sargybos. Ilgai žirgas plaukęs, o švedai į ją iš patrankų šaudę. Pagaliau viens patrankos paleistas sviedinys pataikė į karalienės Kotrynos žirgą, ir šis pradėjęs skęsti. Kotryna greitai peršokusi ant kito žirgo ir plaukusi tolyn, tačiau antrasis žirgas greitai pavargęs, Juodupės žiotyse jo kojos susipynusios mauruose ir žirgas paniręs į vandenį. Karalienė Kotryna vis dėlto krantą pasiekusi ir pasislėpusi Plokštinėje. Tuo metu švedai įsiveržę į Pilę ir visiškai sunaikinę karalienės rūmus. Po keletos dienų švedai karalienę Kotryną suradę Plokštinės miške. Sėdėjusi ji po kadagiu ir iš baimės visa drebėjusi. Švedų kariai karalienę tuoj į gabalėlius kardais sukapoję ir į žemę užkasę. Bėgo dienos, metai, o niekas nežinojęs, kur dingusi karalienė. Ir tik po daugelio metų vienas senelis žmonėms apskelbęs, kad karalienės kūnas, aukso kardu sukapotas į gabalėlius, supiltas į aukso urną, gulįs po kadugiu. Sakoma, kad tas, kas tą kadagį išraus, aukso kalaviją gaus. Daug jaunikaičių meiliję to kalavijo, bet nė vienas neįstengęs to kadagio ištempti: kalavijo ieškotojas staiga susirgdavęs ir numirdavęs.

Šį padavimą, kaip rašo J. Mickevičius, jam ne kartą buvo pasakojęs Platelių valsčiaus Mačiūkių k. gyvenęs. P. Mickevičius, kuris mirė 1917 m., turėdamas 63 metų amžiaus.

***

Dar kitas padavimas sako, kad Pilės saloje gyvenusi karalienė Bona. Kai švedai užpuolę Platelių ežero pilį, ji sėdusi ant žirgo ir ėmusi plaukti per ežerą į šiaurę. Netoli Kumelkaktės pusiasalio švedai pastebėję į krantą pūškuojantį arklį. Čia jie tuoj tą arklį ir ant jo plaukusią karalienę nušovę. Bona kartu su arkliu toje vietoje ir nuskendusi. Nuo to laiko šis ežero pusiasalis vadinamas Kumelkakte.

***

Plateliuose užrašyti padavimai pasakoja, kad karalienės Bonos pavaldiniai Pilėje gyvenę labai prabangiai ir palaidai. Tuo laiku, atseit, valdininkų žmonoms būdavo leidžiama turėti net po 7 vyrus.

Padavimai padavimais, o kaip rašo J. Mickevičius, iš tikrųjų karalienė Bona 1556 m. išvažiavo į Italiją. Kitais metais ten ji mirė savo mirtimi. Taip kad Platelių ežere ji tikrai neprigėrė.