Baltų dievų muziejaus pradžioje – pažintis su visata, pasaulio šalimis ir dangaus dievų šeima. Saulės aikštė – prieš 2000 metų pagamintos apskritos kiauraraštės segės formos. Tvirti, senovės lietuvių juostų raštais išmarginti vartai žvelgia į keturias pasaulio šalis, aikštę juosia nedidelis griovelis, tokie pat ženklindavo šventviečių, pilkapių ribas. Keliaujama su Saule: aikštėn įžengiama rytuose, išeinama vakaruose. Puošniausia – Saulės skulptūra – pietuose. Darnos jausmą kuria ir saugo ten esantis nedidelis akmuo, kur galima prisėsti, atsikvėpti, apsidairyti.

Aikštės viduryje – Saulės laikrodis, jis rodo ne tik valandas, bet ir dienas, mėnesius. Remiantis pirmuoju lietuvių istoriku Simonu Daukantu (1793–1864), para dalijama į 25 dalis, vadinama senaisiais pavadinimais: Pietai (vidudienis),

Pokaitis, Popokaitė, Pavakarė, Pavakarėlė, Saulėlydis ir kitais. Senieji mėnesių ir kalendorinių švenčių pavadinimai rašomi remiantis istoriniais lietuvių kalbos žodynais, kitais kalbos, tautosakos ir etnologijos duomenimis.

Simboliška, kad naktį Saulės aikštę apšviečia per dieną saulės įkrauti šviestuvai.