Abromiškių dvarą XVI a. antroje pusėje (1571 m.) pastatė Abrahamas Poniatovskis. Nuo jo vardo kildinamas ir gyvenvietės pavadinimas. XVII a. dvaras priklausė Bychovcų giminei, o XVIII-XIX a. jį valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. XIX a. viduryje Kazimiera de Raes (1818-1893) ištekėjo už grafo Pranciškaus Pliaterio ir Abromiškės tapo šios giminės nuosavybe. Pliateriai dvarą valdė iki 1937 m. Jie gerokai rekonstravo Raesų pastatytus medinius rūmus, pristatydami du triaukščius flygelius. XX a. pirmoje pusėje, vykdant žemės,dvaras buvo išparceliuotas. 1937 m. dvaro rūmus su parku nupirko bankininkas ir plačiai žinomas meno kūrinių kolekcijonuotojas Mykolas Žilinskas (1904-1992). Nors ir gerokai apgriuvę, dvaro rūmai sulaukė šių dienų. 1951 m. dvaro rūmuose čia buvo įkurdinta Vievio ligoninė, o vėliau – paštas, felčerinis punktas, biblioteka, meninio apipavidalinimo dirbtuvės, parduotuvė. 1977 m. Abromiškėse buvo įkurta Elektrėnų šiluminės elektrinės sanatorija – profilaktoriumas, o 1980 m. – Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patalogijos instituto Elektrėnų klinika. Šiuo metu dvaro rūmai tušti ir gerokai nuniokoti. Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje.

Peizažinis Abromiškių dvaro parkas švelniai banguoto reljefo teritorijoje šalia to paties pavadinimo ežero buvo įkurtas XIX a. pirmoje pusėje. Jį puošė trys tvenkiniai, bet gražiausias parko akcentas – Abromiškių ežeras. Per parką link rūmų veda lenkta alėja, kuri priešais rūmus apgaubia apskritos formos parterį. Parke vyravo vietinės medžių rūšys: mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis uosis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, kalninė guoba... Nuo rūmų į sodą vedė apie 100 m ilgio mažalapių liepų alėja. Iš gana gausių čia augusių egzotinių augalų šių dienų sulaukė nedaug – paprastieji kaštanai, paprastosios eglės Olendorfo forma ( Picea abies ‘Ohlendorfii’ ), vakarinės tujos, didžialapės ir paprastosios liepos, platanalapiai klevai, pilkosios ir kanadinės tuopos… Iš ypač vertingų parko medžių paminėtini sachalininis kėnis ir galinga didžialapė liepa.

Parkas šiuo metu apleistas ir netvarkomas: visur gausu piktžolynų, menkaverčių krūmų ir atžalų, užžėlę tvenkinių krantai, daug sausuolių.