Šilokarčema (Heydekrug) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1511 m. vasario 22 d., kai Klaipėdos miesto komtūras Michaelis von Švabas (Michael von Schwabe) suteikė Georg Talat (Jurgiui Talaičiui) privilegiją "laikyti šile karčemą" su laukais, miškais, įdirbtomis dirvomis ir su teise laisvai žvejoti Kuršių mariose.
Dabartinėje Šilutės teritorijoje XVI a. jau buvo trys savo išsivystymo lygiu skirtingos gyvenvietės: Verdainė, kurioje jau stovėjo bažnyčia (1550 m.), mokykla (1588 m.) bei karčema (1566 m.), kurią XVII a. nuomojo filosofo I. Kanto prosenelis; Šilokarčemoje, kaip jau žinome, buvo taip pat jau karčema ir šalia prekyvietė; Žibų kaimas pirmą kartą paminėtas 1540 m.

Gyvenviečių ūkinė veikla pagyvėjo tik XVII a., kai per Verdainę pasuko arklių pašto linija Klaipėda (Memel) - Klevė (Klewe). Šilokarčemą ypač išgarsino joje vykę dideli turgūs, kuriuose kanapėmis, linais, medumi ir taukais prekiavo žemaičiai. Pamario žvejai siūlė įvairios žuvies, pievininkai – šieną, Klaipėdos ir Karaliaučiaus pirkliai – metalo gaminių, prieskonių, druskos, tabako ir cukraus.

Gyvenviečių plėtrą sustabdė 1707-1711 m. maras, Rytų Prūsijoje mirė beveik pusę visų gyventojų. Yra žinoma, kad Žibų kaime liko tik trys gyventojai. Po tokios katastrofos norėdama paskatinti ūkinį gyvenimą Prūsijos vyriausybė pakvietė į kraštą kolonistus, vykdė administracinę reformą, steigė valstybinius dvarus, daugeliui stambesnių gyvenviečių suteikė miesto teises. Buvo numatyta miesto teises suteikti ir Verdainei - Šilokarčemai. 1721-1724 m. paruošti net trys miesto užstatymo planai, surašyti visų trijų gyvenviečių gyventojai. Šilokarčemoje tuo metu gyveno 32 amatininkai: 6 batsiuviai, 3 puodžiai, 3 odminiai, 3 tekintojai, 2 audėjai, 2 mūrininkai, 2 siuvėjai, dažytojas, katilius, kubilius, mėsininkas, stiklius ir virvininkas, tabako gamintojas, stalius, dailidė.

Tačiau miesto teisių Šilokarčema negavo, nes tam pasipriešino Klaipėdos ir Tilžės miestai.

1730 m. matininkas I.F. Betgenas paruošė būsimo miesto planą, kuriame miesto centras numatytas prie Šyšos kilpos buvusi Šilokarčemos turgaus aikštė. 1736 m. buvo įkurtas Šilokarčemos valsčius, šaltiniuose jau minima mokykla.

XIX a. pr. vykęs Prūsijos - Prancūzijos karas nuskurdino kraštą, todėl valdžia pardavė Šilokarčemos dvarą ilgamečiam jo nuomininkui V.Radkei. Beje, Šilokarčemos plėtrą ribojo dvarininko nuostata neparduoti gyvenvietei dvaro žemės.

1818 m. Šilokarčema, nors ir neturėjo miesto statuso, tapo apskrities centru. Tai labai paskatino verslą, pradėjo kurtis pramonės įmonės. 1842 m. Šilokarčemoje pastatyta viena iš pirmųjų Rytų Prūsijoje sūrių gamykla, Aukštumalos pelkėje pradėtos kasti durpės, o 1882 m. Traksėdžiuose įsteigtas Rytų Prūsijos durpių kraiko fabrikas. 1873 m. Šilokarčemoje jau veikė žydų sinagoga.

Dėl žemės stokos daugelis įstaigų – viešbučiai, bankai, spaustuvės – kūrėsi Žibų kaime. Čia 1845 m. pastatyti apskrities teismo rūmai bei 200 vietų kalėjimas. Nauji pastatai suformavo trikampę Žibų aikštę.

Verdainės gyvenvietės reikšmė smuko, nes ji liko už upės. Miesto raidai ypač didelę reikšmę turėjo 1850 m. nutiestas Klaipėdos - Tilžės plentas, sujungęs visas tris gyvenvietes, taip pat 1875 m. nutiestas geležinkelis Klaipėda - Tilžė ir pastatyta geležinkelio stotis.

Šilokarčemos gyvenvietės plėtrai didelę įtaką turėjo tai, jog dvarą 1889 m. nupirko Hugo Šojus. Jis dalį dvaro žemės dovanojo bendruomenės labui – liaudies mokyklos (1906 m.), gaisrinės (1911 m.), uosto (1912 m.), bažnyčios (1926 m.) bei ligoninės statyboms. Šilokarčemoje atsirado miestui būdinga infrastruktūra. 1910 m. prie Šilokarčemos oficialiai buvo prijungtos Žibų, Verdainės ir Cintjoniškių gyvenvietės. Gyventojų skaičius tuo metu siekė 3350.

Susisiekimui pagerinti apskrities viršininko Peterso iniciatyva Šyšos senvagėje buvo pastatytas uostas. Prie jo atvesta siaurojo geležinkelio atšaka, pastatyta siaurojo geležinkelio stotis su sandėliais. Į uostą atvykdavo laivai iš Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos.

1910-1914 m. paruoštame naujame gatvių plane surašytos 22 gatvės, 2 aikštės.

1913 m. prie Šilokarčmos buvo prijungtos Kalveliškių ir Barzdūnų gyvenvietės.

Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. pagal Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo perduotas valdyti Tautų Sąjungai (Antantei) ir iki 1923 m. kraštą valdė prancūzai. 1923 m. Verdainėje buvo priimta prisijungimo prie Lietuvos deklaracija ir šis kraštas autonominėm teisėm prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Visi į Šilokarčemos apskrities centrą susijungę kaimai buvo pavadinti vienu vardu – Šilutė. 1926 metais Šilutė dar kartą pabandė gauti miesto teises, tačiau tam pasipriešino Krašto direktorija.

1939 m. hitlerinė Vokietija, pateikusi ultimatumą Lietuvos Respublikos Vyriausybei, susigrąžino Klaipėdos kraštą. 1941 m. buvo paruoštas miesto herbas, vėliava ir Šilutei (tuo metu - Heydekrug) suteiktos miesto teisės. Šio įvykio buvo laukta net kelis šimtmečius, tačiau tokioje politinėje situacijoje ypatingo džiaugsmo gyventojams nesuteikė. 1943 m. sudarytame miesto plane buvo 66 gatvės ir 1 aikštė, mieste gyveno 5500 gyventojų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje beveik visi miesto gyventojai pasitraukė į Vakarų Europą, o atvykę nauji gyventojai iš Lietuvos pradėjo kurti savo miestą, tačiau pagrindiniai buvusio miesto akcentai išliko tuo labiau, kad karo metu Šilutėje buvo sugriauti tik keli pastatai – viešbutis „Germania“ ir bankas. Toki būdu Šilutė iki šiol išlaikė Prūsijos provincijos miestelio vaizdą su jam būdinga architektūra ir išplanavimu.

Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.