1635 m. Mažųjų Dirvėnų valsčiaus inventoriuje minima Laižuvos bažnyčia. Vyks. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje” rašo, kad 1661 m. vyskupas Aleksandras Sapiega suteikė parapijos teises Laižuvos bažnyčiai, kurią pastačiusi Ona Pacaitė–Važinskienė ir užrašiusi klebonui 71 valaką žemės. Bažnyčia buvo medinė, jai suteiktas Švč. Trejybės titulas. Įkurta parapija buvo nedidelė, tačiau tuo laiku viena iš turtingesniųjų Telšių vyskupijoje. Todėl čia klebonais dažniausiai būdavo skiriami žemaičių prelatai. 1767 m. Kazimieras Klimavičius Laižuvos parapijai išleido lietuvišką katekizmą. 1773 m. pastatyta nauja bažnyčia.

Apie 1876 m. Laižuvos klebonu paskirtas Antanas Vienažindys. Kartu su vargonininku Juozapu Ramanausku (1856-1933) ir parapijiečiais jis pastatė tvartą, klėtį, suremontavo kleboniją, 1883 m. sumūrijo Kryžiaus kelio stočių koplytėles. 1884 m. vasarą per miestelio gaisrą sudegė bažnyčia, prieglauda ir altarija. Per keletą mėnesių A. Vienažindžio rūpesčiu pastatyta prieglauda, tvartas, laikina bažnyčia kapinėse. Prašyta leisti statyti mūrinę bažnyčią (archit. Ustinas Golinevičius). Leidimas gautas tik 1889 m. Klebonas A. Vienažindys su parapijiečiais ją pastatė 1890 – 1892 m. Bažnyčia buvo raudonų plytų, su dviem bokštais. Statybos darbams vadovavo meistras iš Latvijos Pranciškus Tramdachas, prižiūrėjo inžinieriaus iš Jelgavos Kryžanovskis. Vyskupas M. Paliulionis 1892 m. gegužės 22 d. bažnyčią pašventino. Iš lauko pusės, ties didžiuoju altoriumi, buvo įmūryta lentele su užrašu: „Metusi 1891 klebonas A. Wienožynskis su Dievą milentejs parapijonais sumurijo".

1841 m. buvo 1864, 184? m. - 2237, 1934 m. - 4000, 1940 m - 3815 parapijiečiai. Priklausė Viekšnių dekanatui. Turėjo koplyčią Purpliuose, statytą 1842 m. kun. Remučio. Juozo Tumo-Vaižganto klebonavimo metu Laižuvos vargonininkas buvo Antanas Vanagaitis. 1944 m. spalio 28 d. traukdamiesi vokiečiai bažnyčią susprogdino.

Senojoje Laižuvos bažnyčioje būta ir vertingų meno kūrinių. Vieną jų aprašė dailininkas A. Žmuidzinavičius savo knygoje „Paletė ir gyvenimas": „Štai kad ir J. Tumo-Vaižganto dovanotas velnias. Jis buvo paimtas iš senos Laižuvos bažnyčios Mykolo Archangelo altoriaus. Čia Archangelas, Dievo įsakymu, trypia sukilusį prieš Dievą velnią ir nutrenkia jį į peklą. Deja, toje puikioje grupėje Mykolo išliko tik kojos. Vaižgantas Archangelą pjūklu nupjovė, nes jis labai aukštas ir nepatogu buvo tokį didelį daiktą vežti vagone į Kauną". Laižuvoje J. Tumas-Vaižgantas turėjo gerą ūkį, kurį išpardavęs grąžino skolas ir iš to gavo 500 aukso rublių pelno, susitvarkė raštus ir iš Laižuvos išvyko.

Buv. bažnyčios šventoriaus tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.