Dabartinio miestelio vietoje žmonių gyventa jau prieš 4-5 tūkstančius metų. Apie tai byloja ežerų pakrantėse randami akmeniniai kirvukai bei įvairūs titnaginiai dirbiniai.

Neatsiejamai Aukštadvario praeitis susijusi su Verknės upės kairiajame krante stūksančiu piliakalniu. Archeologiniai radiniai rodo, kad jame žmonės apsigyveno II-I amžiuje prieš Kristaus gimimą. Penkis ar net septynis šimtus metų žmonės gyveno piliakalnio aikštelėje. V amžiuje šalia piliakalnio ėmė kurtis sodybos. VI-VIII a. prie piliakalnio išaugo gana stambi gyvenvietė su gana viena nuo kitos tolokai išsidėsčiusiomis sodybomis, sudarančiomis padriką kaimą. Manoma, kad tuo metu Verknės upe ir Nemunu, į kurį įteka Verknė, pro piliakalnį ėjo vienas pagrindinių kelių. Šis kelias leido gyvenvietei sparčiai augti.

XI - XII a. piliakalnyje pastatyta tvirta medinė pilis, prie kurios šliejosi didelis, net 2 ha ploto tankiai apgyvendintas papilys. Spėjama, kad šiuo laikotarpiu jau buvo medinės pilies savininkas, pilyje laikęs ir globojęs įvairių amatų meistrus.

1381 m. kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis mini vietovę Nawenpill. Dalis istorikų linkę manyti, kad taip vokiečiai vadino Aukštadvarį, t.y. Navos pilį. Ši versija istorinėje literatūroje gyvuoja, tačiau rimtesnių tyrinėjimų nėra padaryta.

Patikimesni duomenys apie Aukštadvarį ateina iš XV a. Tuo metu Aukštadvario dvaras priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Manoma, kad nuo dvaro, įsikūrusio aukštame piliakalnyje, kilęs ir gyvenvietės pavadinimas. 1440-1498 metus apimančioje Lietuvos Metrikos knygoje randame, kad valdovas dovanoja Jonui iš Aukštadvario du žmones: Eskginą ir Sidorą. Tai gali būti pats seniausias Aukštadvario paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Deja, šiame įraše nenurodomas nei valdovas, nei įrašo data. Artimiausias įrašas datuotas 1446 m. Tai - Kazimiero Jogailaičio Valdymo pradžia. Neturime galimybės tvirtinti, kad ir užrašas apie Aukštadvarį yra tų pačių metų. Jis gali būti žymiai vėlesnis.

Minėtame šaltinyje aptinkame dar vieną, daug tikslesnį Aukštadvario paminėjimą. 1452 m. kovo 7 d. datuotame įraše kalbama apie nedirbamą Pergailo žemę, kuri perduodama Senkui. Jeigu neatsirastų ankstesnių tikslių dvaro ar gyvenvietės paminėjimų, tai 1452 m. kovo 7 d. galima būtų laikyti Aukštadvario gimimo diena.

XV a. antroje pusėje Aukštadvaris priklausė kunigaikščiui Andriui Dorogobuiskiui, vėliau perduotas Goštautui kaip tėvonija Goštautai. 1501 m. Aukštadvario seniūnas buvo Motiejus Stečka.
XVI a. pradžia Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei klostėsi dramatiškai. 1507 m. prasidėjo karas su Maskva. Jos valdovas Vasilijus III apgulė keletą LDK miestų, artinosi prie Smolensko. Maskvos kunigaikštis skelbėsi einąs vaduoti skriaudžiamų pravoslavų. Tais pačiais metais Aukštadvario vietininku buvo Bogdanas Sapiega. Jis kartu su Skirsnemunės vietininku Petru Aleknavičiumi vyko pasiuntiniu į Maskvą ir buvo ten sulaikytas, nors turėjo Vasilijaus III apsaugos raštus. LDK valdovas Žygimantas Senasis rūpinosi pasiuntinių likimu ir išvadavo juos iš Maskvos nelaisvės.

1511 m. gegužės 29 d. Žygimantas Senasis ponui Jokūbui Kuncevičiui už ištikimą tarnybą suteikė privilegiją ir žmonių įvairiuose pavietuose, tarp jų ir Aukštadvaryje. Šis dokumentas įdomus tuo, kad jame išvardijami žmonės, XVI a. pradžioje gyvenę Aukštadvaryje ir jo apylinkėse. J.Kuncevičiui buvo dovanoti tarnybiniai žmonės: Petras Andrevičius, Mikita ir Mitka Voknetai, Laurynas Aleknovičius, Juška Žitautas, Romas Kriukas, Mišus Tverbutas, taip pat baudžiauninkai: Simonas ir Bernotas Viteikai, Davaina Tiutila, Jatka Lotkūnas, Tovka Gailius ir kt.

1512 m. Lietuvos Metrikoje Aukštadvaris įtrauktas į LDK dvarų sąrašą, o bajoras Staško Komornikas, turėjęs Aukštadvaryje tėvoniją, minimas tarp karaliaus bajorų. 1518 m. birželio 12 d. Žygimantas Senasis padovanojo totoriui Abrahimui Tymirčinui dvarą Trakų paviete, o Aukštadvario paviete - tris dirvonuojančios žemės plotus.

Tais pačiais metais Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Radvilos rūpesčiu Aukštadvaryje pastatyta katalikiška Šv. Dominyko bažnyčia. Jai dovanota dešimtinė iš Aukštadvario dvaro, 4 kapos grašių iš miestelio smuklių, 2 ežerai ir 4 sklypai klebonijos ir mokyklos statybai. Bažnyčia buvo statoma tuo metu, kai Aukštadvario vietininku buvo Jonušas Svisčiovskis, kuriam Žygimantas Senasis atidavė Aukštadvarį už 1100 kapų grašių ir leido dvarą užstatyti už 600 kapų grašių Eišiškių ir Kauno vietininkui Andriui Davainai. XVI a. pirmoje pusėje Aukštadvaris ėjo iš rankų į rankas. 1524 m. miestelį valdė kažkoks Bilickis, 1525 m. - Jonas Svietickis bei kunigaikštis Jonas Sluckis. 1530 m. Aukštadvaris atiteko Stanislovui Daugirdovičiui.

Tuo metu Aukštadvaris buvo nemažo administracinio vieneto - pavieto - centras. 1528 m. LDK kariuomenės sąraše nurodoma, kad Aukštadvaris siunčiąs 117 raitelių. Tuo tarpu Anykščių pavietas - tik 24, Sudervės - 47, Darsūniškio - 31, Birštono - 32 raitelius.

Žymų pėdsaką Aukštadvario gyvenime paliko Liackių giminė.

Rusai šios giminės pirmtaku laiko Vasilijų Zacharjevičių Liackį, Andrėjaus Kobylos, Rusijos carų Romanovų giminės pradininko, giminaitį. Lenkai šios giminės šaknų ieško savo tėvynėje. Jų nuomone, Liackiai yra kilę iš Lenkijos pasiuntinio Maskvoje Zacharijaus Zavichojskio, gyvenusio ten XV a.pb.-XVI a.pr. Rusijoje lenkai vadinti liachais, liackiais. Iš čia kilusi ir Zavichojskio pavardė ar pravardė, kuri prilipusi ir jo vaikams. Sunku šiandien pasakyti, kurie yra teisūs. Aišku viena – Liackių kilmė nelietuviška.

1534-1537 m. vyko karas tarp Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos valstybės. Jo metu į Lietuvą kartu su kunigaikščiu Bielskiu ir visais savo turtais emigravo kunigaikštis Ivanas Vasilijus (ar Vasiljevičius) Liackis. Tikriausiai jis nebeiškentė Maskvos caro Ivano IV Žiauriojo tironijos ir pabėgo. Be turtų, I.V.Liackis atsivežė ir vertingos informacijos apie rusų valstybę. Remdamasis I.V.Liackio suteiktomis žiniomis, karaliaus rūmų dailininkas, kartografas Antonijus Vydas (Wied) 1542 m. sudarė ir išraižė Maskvos žemių žemėlapį. Šis žemėlapis, 1544 m. išspausdintas Bazelyje lotynų ir rusų kalbomis, buvo vienas pirmųjų Rusijos geografinių žemėlapių.

Rusijoje I.V.Liackis užėmė aukštas caro rūmininko - okolničiaus - pareigas, įėjo į kunigaikščių Dūmos sudėtį. Okolničius Maskvos valstybėje pagal rangą buvo antras po bojarino. Todėl Lietuvoje tokį aukštą pareigūną sutiko itin svetingai. Žygimantas Senasis I.V.Liackį “maloniai Vilniuje priėmė ir apdovanojo didelėmis valdomis. Liackiui atiteko Želudokas ir Aukštadvaris, jis davė pradžią garsiai šeimai, pelniusiai šlovę taikos darbais bei karo žygiais ir aukščiausiomis pareigybėmis”, taip XVII a. vidury “Lietuvos istorijoje” rašė A.Vijūkas-Kojelavičius.

Tikriausiai I.V.Liackio pastangomis 1569 m. Aukštadvariui buvo suteikta miestelio privilegija.Nuo šiol čia galima buvo rengti turgus, kurie miesteliui ir jo savininkams duodavo papildomų pajamų.

Valdydamas Aukštadvarį ir Želudoką, I.V.Liackis ėjo Polesės girininko pareigas. Be to jis buvo šaunus riteris, patyręs karys. Livonijos karo metu I.V.Liackis mušė savo tautiečius, lyg šie būtų buvę visiškai svetimi ir didžiausi priešai. Kovose prie Rodoškovičių I.V.Laickis ypač pasižymėjo, kai kartu su Alšėnų seniūnu Filonu Kmita niokojo rusų žemes: “nusiaubė dvidešimt keturių mylių plotą išilgai ir keturių mylių – skersai”, - kaip rašoma 1841 m. išleistame Kasparo Niesieckio “Lenkijos herbyne”. Sunki perbėgelio dalia. Mušant buvusius tėvynainius, matyt, norėta pademonstruoti savo ištikimybę naujiems šeimininkams, “atidirbt” už gautas valdas ir malones.

I.V.Liackis buvo vedęs Bogdaną Polubinską. Su ja turėjo tris vaikus. Dukra Teodora vėliau ištekėjo už Lietuvos rašytojo Elijos Pielgžymovskio (Piligrimo). Sūnus Jurgis ir Teodoras pasižymėjo kaip kariai. Apie juos bus kalbama vėliau.

XVI a. antroje pusėje Aukštadvaris imtas žymėti ir žemėlapiuose. 1561 m. Bazelyje išleistame V.Grodeckio sudarytame žemėlapyje miestelis pažymėtas šalia Trakų, Vilniaus, Kauno. Aukštadvaris aptinkamas ir žymaus flamandų kartografo bei matematiko Gerardo Merkatorijaus 1594 m. sudarytame Europos žemėlapyje atlase. Tiesa, miestelis pažymėtas labai netiksliai. Žymiai tiksliau pažymėtą Aukštadvarį randame 1613 m. Amsterdame išleistame Lietuvos žemėlapyje, sudarytame Trakų vaivados, keliautojo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio.
Antroje XVI a. pusėje Lietuva priversta sudaryti Liublino uniją (1569) su Lenkija. Stiprėjant kaimyninei Maskvos kunigaikštystei, Lenkijos - Lietuvos valstybėje vis labiau įsigali sumaištis, anarchija, bajorų savivalė. Šie procesai atsispindi ir Aukštadvario istorijoje. Kaip ir kitose vietovėse, taip ir Aukštadvaryje, bajorai nemokėjo mokesčių į valstybės iždą, vengė karinės tarnybos. 1561 m., vykstant karui dėl Livonijos, Aukštadvario vietininkui (karužai) siunčiamas laiškas, kuriame raginama iki gegužės 24 d. stoti į karą su Maskva. Tačiau nei nurodytu laiku, nei vėliau Aukštadvario bajorai nepakluso karaliaus, Ponų Tarybos raginimams, nors buvo apeliuojama į bajotišką garbę, patriotizmą, grasinama bausmėmis.

Be vis didėjančios suirutės šalie viduje, XVII a. prasidėjo nauji karai su Rusija ir Švedija. Po karų ateiavo badmečiai ir maro epidemijos. Šios negandos neaplenkė ir Aukštadvario.
1600 m. prasidėjusiame kare su Švedija dalyvavo Jono Vasilijaus Liackio sūnus Teodoras, kuris išgarsėjo kaip keliautojas, rašytojas, karo vadas.
Dar jaunas būdamas Teodoras Liackis daug keliavo: aplankė Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Maltą. Visur užsitarnaudavęs didžio žmogaus vardą. Jau minėtas K.Niesieckis rašė, kad būdamas Venecijoje T.Liackis sutramdė įsisiautėjusį jautį: pagriebęs bulių už ragų jam nusukęs sprandą ir trenkęs į žemą – toks buvęs stiprus. Apie milžinišką T.Liackio jėgą sklido legendos. Pasakojama, kad lengvu trūktelėjimu jis galėjęs sutraukyti storiausias virves kaip plonus siūlus, keturiais ir net šešiais arkliais pakinkytas karietas, lekiančias visu greičiu, lengvai sustabdydavęs. Lanko tempime jam nebuvę lygių. Stepono Batoro, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, dvare taip stipriai įtempė lanką, kad jo jėga didžiai stebėjosi tuomet dvare viešėjęs totorių pasiuntinys. Nustebintas totorių pasiuntinys dovanojęs Teodorui puikų žirgą.

Grįžęs iš svečių šalių į tėvynę, T.Liackis apie 20 metų ėjo karinę tarnybą. XVII a. pradžioje kilus karui su Švedija, T.Liackis aktyviai dalyvavo kovose. Už savo pinigus jis išstatė kelias dešimtis husarų, kovėsi su švedais prie Kokenhauzo, Tartu, Talino, Dinamiundės, Valmieros. T.Liackis buvo tuometinio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos favoritas. Karaliaus pavedimu jis buvo paskirtas samdomosios LDK kariuomenės Livonijoje lauko raštininku, nors tam prieštaravo didysis etmonas K.M.Radvila, kuris prašė į šį sostą paskirti bajorą Zenovičių.
1605 m. T.Liackiui teko dalyvauti garsiajame Kircholmo (Salaspilio) mūšyje, kai žymiai mažesnės LDK karinės pajėgos, vadovaujamos etmono J.K.Chodkevičiaus, sumušė didelę švedų kariuomenę. J.K.Chodkevičius buvo pavedęs T.Liackiui vadovauti rezerviniam daliniui. Lemiamu mūšio momentu jis puolė į kovos sūkūrį ir daug prisidėjo prie pergalės prieš švedus. Šiame mūšyje T.Liackis du kartus buvo sužeistas į šlaunį, tačiau nepaisydamas žaizdų dvi mylias dar vijosi priešą ir jį mušė.

Ne tik už rankos stiprumą T.Liackis susilaukė pagarbos. Už drąsą ir išmintį jis buvo renkamas Lietuvos tribunolo ar Seimo nariu.

1607 m. Didžiosios Lenkijos bajorija sukėlė maištą, vadinamąjį rokošą. Žečpospolitos seimas maišto slopinimo komisaru paskyrė T.Liackį. Matyt, jis pasižymėjo šiame kare, nes tais pačiais metais buvo apdovanotas 10000 auksinų premija. O 1609 m. perdalijant Polesės ir Bresto vaivadijas, Teodorui Liackiui už nuopelnus buvo paskirta dalis Mielnickio žemių.

Šaltiniai mini, kad T.Liackis buvo labai pamaldus. Ypač garbino Šv.Dievo Motiną Čenstakovą, kurios atvaizdą visada nešiojo su savimi, karo stovyklose išstatydavo jį ir garbindavo. Ne kartą kaip piligrimas yra keliavęs iš Lietuvos į Čenstakovą.

T.Liackis buvo vedęs Izabelę Bonarellą de Rovere iš garsios italų giminės. Su ja turėjo dukrą Kateriną, kuri ištekėjo už Naugarduko vaivados T.Tiškevičiaus, ir sūnų Joną Alfonsą.
Žaizdos gautos mūšyje prie Kirlcholmo pakenkė T.Liackio sveikatai. 1616 m. didžiam bajorų liūdesiui Teodoras Liackis Vilniuje mirė. Manoma, kad jo palaikai buvo palaidoti Aukštadvaryje šeimos koplyčioje, pastatytoje greičiausiai pačioje XVII a.pradžioje.

Teodoro ir Izabelės Liackių sūnus Jonas Alfonsas yra labiausiai Aukštadvariui nusipelnęs Liackių giminės atstovas. Savo jaunystės metus jis praleido Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo Zigmanto Vazos dvare. Čia mokėsi gerų manierų, karo meno. Kartu su karaliumi J.A.Liackis kovėsi prie Smolensko su rusais, prie Chotino – su osmanais, o Livonijoje ir Prūsijoje – su švedais. Šiose kovose nekartą rizikavo savo gyvybe, be to turėjo nemažai išlaidų. Už gerą tarnybą J.A.Liackis buvo apdovanotas naujomis valdomis: jis tapo Dinaburgo seniūnu. Vėliau jis tapo Vilniaus pakamore, t.y. užėmė antras po maršalkos (besirūpinančio karaliaus saugumu) pareigas. Eidamas šias pareigas J.A.Liackis prižiūrėjo žemės dalijimasi tarp įpėdinių apskrityje, sprendė žemės bylas, posėdžiavo komisarų teisme. Apie 1627 m. jis tapo Minsko kaštelionu, o netrukus ir Žemaitijos seniūnu. Tačiau J.A.Liackis neužmiršo ir savo tėvonijos – Aukštadvario. 1629 m., jo lėšomis čia buvo pradėta statyti mūrinė bažnyčia ir įsteigtas Dominikonų vienuolynas, leidžiant rinktis 12 žmonių konventui. Dominikonų vienuolynas buvo pastatytas sklype, kur jau stovėjo mūrinė šeimos koplyčia su Liackių palaikais. Vienuoliai buvo įpareigoti laikyti bažnyčioje kasdienines mišias, o koplyčioje – aukoti giedotines mišias kiekvieną penktadienį.
Aukštadvario bažnyčios ir vienuolyno galutinio pastatymo J.A.Liackis nesulaukė, nes visas kompleksas buvo baigtas 1667 m., o pats jis mirė 1646 m. lapkričio 3 d.

Prie vienuolyno ir bažnyčios įsteigimo Aukštadvaryje nemažai prisidėjo ir J.A.Liackio žmona Joanna Tolvašaitė, vienturtė Žemaitijos kašteliono Adomo Tolvaišos dukra. Manoma, kad Joanna buvo protestantizmo šalininkė, o Jonas Alfonsas atkalbėjo ją nuo šio “paklydimo” grąžinęs ją į katalikų tikėjimą.

Su Joanna Tolvaišaite J.A.Liackis turėjo dukrą Izabelę, tikriausiai, pakrikštyta šiuo vardu senelės garbei, ir tris sūnus: Teodorą, Samuelį ir Petrą Kazimierą.

Po mirties Jonas Alfonsas Liackis buvo palaidotas Aukštadvaryje giminės mauzoliejuje, šalia savo tėvų. Dvaras ir miestelis atiteko sūnui Petrui Kazimierui. 1655 m., vykstant naujam karui su Švedija, Petras Kazimieras Žemaitijos bajorų vardu vyko pas Estijos gubernatorių Benediktą Šiutę į Mintaują (dabar Jelgava) su įvairiais skundais. Šiutė jį vadino Žemaičių žemės teisėjų atstovu. P.K.Liackis kurį laiką užėmė Trakų pakamorės postą, ėjo Rodūnės seniūno pareigas. Šaltiniai mini, kad šis Liackių giminės atstovas mirė 1666 m. jaunas būdamas, bet nenurodo kokio amžiaus. Taip pat minima, kad P.K.Liackis buvo užstatęs Aukštadvarį kažkokiam Važinskiui. Petrui Kazimierui Liackiui priskiriama knygos “Gratulatio honoris Christoph.
Chodkiewicz”, išleistos Vilniuje 1642 m., autorystė. Petras Kazimieras buvo vedęs žmoną iš Zavišu giminės. Turėjo sūnų Joną.

Kitas J.A.Liackio sūnus Teodoras, kaip ir brolis Petras Kazimieras, ėjo Rodūnės seniūno pareigas, be to užėmė aukštą kiemo maršalkos postą. Jau minėto karo su švedais metu 1655 m. liepos 36 d., Lenkijos-Lietuvos valdovas Jonas Kazimieras savo kiemo maršalką Teodorą Liackį paskyrė visų samdytųjų ir pavietų karinių pajėgų regimentoriumi. T.Liackis yra posėdžiavęs ir Seime, turėjęs stalininko rangą. Jo žmona buvo Katerina Komorovska, Samuelio Grudzinskio našlė. T.Liackis į lenkų kalbą yra išvertęs Hermano Hugono knygą “Pamaldūs troškimai”, 1673 m. išleistą Krokuvoje.

Manoma, kad XVII a. antroje pusėje Aukštadvaris atiteko Liackių kreditoriams. Taip pat galima spėti, kad Liackių dvaras stovėjo Aukštadvario piliakalnyje. Deja, iki mūsų dienų išliko tik negausūs archeologiniai radiniai: neglazūruotų koklių fragmentai, namų pamatų ir krosnies liekanos, sandėlių grindiniai. Sunyko ir Liackių šeimos koplyčia: XVIII a. pradžioje, siautėjant švedams, įgriuvo grindys su fundatorių antkapiais, apie 1860 m., pačią koplyčią nugriovė jau rusų valdžios įsakymu. Nežinia kaip tada buvo pasielgta su fundatorių karstais – ar jie kažkur perkelti, ar tiesiog užpilti žemėmis. Sovietmečiu vedant lauko inžinerinius tinklus, buvo nugriautas rūsio skliautas, sienų mūras, galutinai sunaikinti ir išgrobstyti Liackių šeimos palaikai. Manoma, kad į savartyną kartu su šiukšlėmis ir mūro liekanomis, buvo išvežti ir karstų bei kaulų likučiai.

1997 m. vasarą, atkasant rūsio mūro likučius, surasta metalinė, pasidabruota buvusi ant karsto lentelė su epifafija lotynų kalba. Tai – vienintelė išlikusi Aukštadvaryje gyvenusios, kadais didžios Liackių giminės liudininkė.

1655-1656 m. Lietuvą siaubė ir švedai, ir rusai. Tais metais Ivano Zolotorenkos kazokai taip nuniokojo Trakus, kad „akmens ant akmens“ neliko. Miesto rotušė sudegė kartu su visais magistrato dokumentais, o sugriautame mieste bajorai neturėjo kur posėdžiauti. Todėl 1657 m. Trakų bajorų seimelis buvo susirinkęs Aukštavdaryje.

Pats miestelis irgi nukentėjo nuo siautėjančių kazokų. Šv. Dominyko bažnyčioje kabėjęs švč. Marijos Rožančinės paveikslas, tapytas ant skardos, buvęs sulankstytas kulkų, nes kazokai į jį šaudė iš muškietų. Tikriausiai tuo metu buvo nusiaubtas Aukštadvario dvaras. Gali būti, kad XVII a. vidurio įvykiai, išlikę liaudies atminty, vėliau virto legenda apie Pilaitės ežere nuskendusią karalaitę. Galbūt nuo tų laikų Mošos-Naujasodžio piliakalnis imtas vadinti Kazokų kalnu.

Vis dėlto dramatiški įvykiai Aukštadvarį nuniokojo mažiau nei Trakus. Miestelis greitai atsigavo. 1674 m. čia jau vėl vyko turgūs. Tais metais Trakų miestelis ir „kromininkas“ Juozas Balandis važiavo į Aukštadvario prekymetį.

XVIII a. prasidėjo nauju karu. 1704 m. jau švedų karuomenė siautėjo Aukštadvaryje ir jo apylinkėse. Tada buvo nusiaubta Liackių pastatyta bažnyčia, nukentėjo jų šeimos koplyčia - įgriuvo grindys su fundatorių antkapiais.

Po švedų antplūdžio, 1707 m., Lietuvoje prasidėjo maro epidemija, žinoma kaip didžiausia ir baisiausia Lietuvos istorijoje. Šalia Aukštadvario esančio Čižiūnų kaimo padavime apie Pavietrių Bobą pasakojama, kad apylinkėse likę tik du gyvi žmonės.

Kraštui atsigavus, 1738 m. Aukštadvaryje Bonifaco Kileno pastangomis buvo suremontuota Liackių koplyčia, o 1751 m. prie bažnyčios sumūrytas naujas vienuolyno pastatas. Vienuoliai dominikonai išieškojo iš Liackių dvarų lėšas, į žemes ir, turėdami pajamų iš kelių palivarkų, sukūrė darnų kolektyvą, išvystė pastoracinę, šviečiamąją visuomeninę veiklą. Deja, ši veikla daug prisidėjo prie Aukštadvario sulenkėjimo. 1790 m. vyko LDK gyventojų surašymas, pateikiantis informacijos ir apie Aukštadvarį. Tuo metu Aukštadvario parapijoje gyveno 2589 žmonės, iš kurių 107 buvo žydų tautybės. Įdomu tai, kad tarp Aukštadvario gyventojų nėra totorių, nors šiandien dar gyvena keletas jų giminių. Matyt, kad totoriai į Aukštadvarį atsikėlė XIII ar XIX a.

1891 m. prof. J. Talko Hrincevičiaus jau tyrinėjo Aukštadvario totorius.

1795 m. žlugo Lenkijos – Lietuvos valstybė. Didesnė Lietuvos dalis, kurioje buvo ir Aukštadvaris, pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Viltis atgauti nepriklausomybę sužibo XIX a. pradžioje. 1812 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas užpuolė Rusiją. Tikėtasi, kad jis atkurs Lenkijos – Lietuvos valstybę. Pagrindinės prancūzų kariuomenės dalys nuo Kauno link Vilniaus žygiavo per Žiežmarius, tačiau atskiri pulkai traukė ir per Aukštadvarį. Prie Aukštadvario tuo metu buvo sutelktos I rusų armijos 3 – asis korpusas. Matydami priešo pajėgų pranašumą ir pavojų būti apsuptiems, rusų karo vadai iš miestelio pasitraukė Valkininkų pusėn.

Kaip žinoma, Rusijoje Napoleonas patyrė pralaimėjimą ir viltys atkurti buvusią valstybę žlugo, tačiau kova už laisvę stiprėjo.

1830 – 1831 m. Rusijos imperijos vakarinius pakraščius sudrebino didžiulis sukilimas prieš caro valdžią. Aukštadvaryje ir jo apylinkėse veikė Ausieniškių dvarininko V. Matuševičiaus dalinys. Vėliau čia kovojo iš Vilniaus atvykę studentų būriai, kuriems vadovavo prancūzų kariuomenės atsargos kapitonas Hopenas ir jo pavaduotojas Sulistrovskis. Sukilėliai buvę Aukštadvaryje ruošėsi pulti Trakus. 1831 m. gegužės pabaigoje rusai sutelkė didesnes pajėgas ir ėmė persekioti sukilėlius Aukštadvario apylinkėse. Sukilėliai atsitraukė į Butrimonių pusę. Įvyko du susidūrimai su reguliaria kariuomene. Antrasis, įvykęs gegužės 28 d. prie Verknės, sukilėliams buvo nesėkmingas. Sukilėliai, veikę Aukštadvario apylinkėse, buvo išblaškyti: vien prisijungė prie kitų būrių, kiti pasitraukė į užnemunę, valstiečiai, prisidėję prie sukilėlių , išsiblaškė.

Lenkijoje ir Lietuvoje numalšinus sukilimą, prasidėjo represijos. Taip jau sutapo, kad tais pačiais 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir panaikintas Aukštadvario dominikonų vienuolynas, jo turtas konfiskuotas, uždaryta prie bažnyčios veikusi mokykla.

XIX a. pradžioje Aukštadvario dvarą, miestelį ir aplinkinius kaimus (1100 dešimtinių žemės) valdė dvarininkai Malevskiai. Dvarą įsigijo Vilniaus universiteto rektoriaus Simono Malevskio brolis teisininkas Antanas Malevskis. Į Aukštadvarį pas dėdę paviešėti dažnai atvažiuodavo S. Malevskio sūnus Pranciškus Jeronimas, Vilniaus universiteto studentas, slaptos Filomatų draugijos narys. Kartu į Aukštadvarį atvykdavo jo bičiulis poetas Adomas Mickevičius, mėgdavęs pasėdėti dvaro parko pavėsinėje, pamastyti medžių paunksmėje. Vienas parko ąžuolas ir šiandien vadinamas A. Mickevičiaus vardu.

1835 - 1838 m. Lietuvoje veikė S. Konarskio vadovaujama nelegali organizacija, siekusi atkurti Lenkijos – Lietuvos valstybę. Šios organizacijos veikloje dalyvavo Antano Malevskio sūnus Mečislovas Kazimieras. Už dalyvavimą nelegalioje veikloje iš jo buvo atimtas gydytojo diplomas, o jis pats ir jo šeima ištremta į Šiaurės Kaukazą.

1854 m. vykdamas į Punią, Aukštadvaryje trumpam buvo apsistojęs žymus to meto žurnalistas, dramaturgas, poetas Vladislavas Sirokomlė (tikr. Liudvikas Vladilavas Kondratavičius). Jo kelionės įspūdžiai, aprašyti 1857 ir 1860 m. išlestoje dviejų tomų knygoje „ Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“. V. Sirokomlės aprašytas XIX a. vidurio Aukštadvario vaizdas yra labai vertingas, todėl dera pacituoti jį visą:
„Kylame į kalną. Pravažiavome miškelį. Ir štai prieš akis pasirodo Aukštadvaris, priklausąs Malevskui. Seniausi gyvenvietė buvo Liackių nuosavybė. Žygimantas I ją dovanojo iš Rusijos emigravusiam Ivanui Liackiui. Aukštadvaris plyti prie ežero, apsuptas laukų ir pušynų. Iš tolo švyti buvusios Domininkonų bažnyčios bokštai, apsupti plačiu liepų vainiku. Prie pat kelio pasirodo kapinės ir sena koplyčia, seniau taip pat priklausiusi domininkonams.

Išlipę iš vežimo, sukalbėjome kapinėse poterius už amžiną čia palaidotų žmonių atilsį, apėjome jų kapus. Tarp paprastų kaimiškų kryžių, žyminčių ponų bajorų kapus, atkreipia mūsų dėmesį gražus geležinis antkapis. Tai kapas Barboros Kazakevičiūtės – Malevskienės, kuri gimė 1796 m. ir mirė 1835 m.
Įvažiuodamas į Aukštadvario miestelį, žmogus susižavi šiuo menku miesteliu, kuriame yra keliolika kalvoje išsidėsčiusių pirkių ir dvi žydų karčiamos. Mus įtikinėjo, kad miestelis nėra skurdus, turi malūną, milo vėlyklą, popieriaus fabriką, nuomojam žydo. Žydas savo gaminius gabena į Vilnių ir Kauną. Aukštadvaryje kasmet būna 3 jomarkai. Viską paįvairina gražus, tapybiškas dvaras.

Žydo karčiamos pastogė priglaudė mus tokiam poilsiui, kokį gerai pažįsta kiekvienas lietuvių skaitytojas. Laimė, graži dienelė leido pasivaikščioti. Smalsu buvo. Akys gėrėjosi vis nauju vaizdu. Aplankiau senomis vietomis apaugusį buvusios Domininkonų bažnyčios šventorių, prabėgomis permečiau kelis dar įskaitomus katalikų antkapių užrašus ir išklausiau vietinio senelio pasakojimą apie seniau čia vykusius triukšmingus turgus. Jis parodė vieno medinio namo griuvėsius, kur vykdavo liaudies šokiai, pritariant muzikantams, grojant galerijoje. Tame name buvo rūsys, kur laikyta gėrimai, kurie įkaitindavo ir atvėsindavo jomarkų publiką. Mutantur tempera-ir šiandien čia vyksta turgūs, ir šiandien žmonės nusigeria, tik jau nebešoka, pritariant trankiai kaimo kapelos muzikai.

Aukštadvario šv. Dominyko bažnyčia (dabar koplyčia) įkurta 1629 m. Žemaitijos seniūno Jono Alfonso Liackio ir jo žmonos Joanos Tolvaišaitės pastangomis, leidžiant rinktis 12 žmonių konventui. Šis Liackis pasižymėjo kaip narsus karys prie Smolensko, Chotino ir įvairiose Livonijos ir Prūsijos vietose, davė didvyrišką atkirtį švedams prie Dinaburgo, kurio seniūnas jis buvo. Čionykštėje bažnyčioje buvo senas Švč. Mergelės Rožančinės paveikslas, tapytas ant skardos. Paveikslas sulankstytas kulkų, nes į jį buvo šaudoma per 1656 metų karo suirutę.
Domininkonai Aukštadvaryje turėjo parapiją. Dabar ji dalimis prijungta prie kaimyninių parapijų. Dabartinės cerkvės parapiją sudaro kolonistai iš Rusijos, kurie, Dievas žino kada, gal Stepono Batoro laikais, išėję iš savo krašto, apsigyveno kai kuriuose Lietuvos apskrityse.

Šiek tiek pailsėjęs Aukštadvaryje bei brangiai sumokėjęs už žuvį (mat norėjau žinoti, ar ji čia skani, ir už porciją sumokėjau 25 kapeikas), saulei leidžiantis išvykau tolyn, Stakliškių link.
Išvažiavęs iš miestelio, atsigręžiau dar kartą, kad pamatyčiau bendrą Aukštadvario vaizdą iš kitos pusės. Iš čia buvo dar gražiau negu nuo Trakų pusės. Žavinga miestelio panorama. Nedidelis mūro dvariukas lyg šypsodamasis kyšo iš už sodo vaismedžių. Senoviška bažnyčia didingai kelia du savo bokštus virš senų liepų viršūnių. Nusileidus saulei, net kaimiečių pirkios buvo panašios į grįžtančius iš turgaus, apsivilkusius senomis sermėgomis, įraudusius, bet nelinksmai nusiteikusius svirduliuojančius kaimiečius.

XIX a. viduryje Lenkijoje ir Lietuvoje tebegyveno išsivadavimo iš carinės Rusijos siekiai: 1863 m. Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją apėmė naujas didelis sukilimas prieš caro valdžią. Jame aktyviai dalyvavo kitas Antano Malevskio sūnus Albinas, kuris buvo suimtas ir nuteistas pakarti. Nelaukdamas nuosprendžio, Albinas Malevskis kalėjime nusižudė. Jo garbei artimieji vieną dvaro ūkį pavadino Albinava.

Sukilėlius rėmė, slėpė sužeistuosius, atveždavo jiems gydytojus, slapta nugabendavo į užsienį, vyko į Vatikaną kaip sukilimo vadovybės kurjerė ir A. Malevskio dukra, kurios vardas , deja pamirštas.

Pačiame Aukštadvaryje susidūrimų tarp sukilėlių ir caro kariuomenės nebuvo, tačiau šalia Aukštadvario esančio Petrašiškių kaimo pakrašty 1863 m. rugpjūčio 21 d. įvyko mūšis: rusų armijos pulkininko Tisdelio dalinys užklupo ir smarkiai sumušė sukilėlių būrį, kuriam vadovavo F. Vislauchas. Mūšyje 21 sukilėlis žuvo, o 17 pateko į nelaisvę.

Numalšinus sukilimą, caro valdžia ėmėsi žygių surusinti kraštą. 1864 m. uždrausti lietuviški raštai lotyniškomis raidėmis. Spaudos draudimo laikotarpiu Aukštadvaryje slaptų lietuviškų mokyklų nebuvo. Miestelyje, kuriame daugelis kalbėjo lenkiškai, lietuvių kalbos problema neegzistavo, tačiau atrodo, kad Aukštadvaryje veikė slaptos lenkų mokyklos. Tais pačiais 1864 m. Aukštadvaryje buvo įkurta valdinė rusiška mokykla.

XIX a. pabaigoje Aukštadvaris buvo nedidelis valsčiaus centras, kuriame, 1897 m. duomenimis, 30 – je kiemų gyveno 711 žmonių.

1904 m. caro valdžia panaikino lietuvių spaudos draudimą ir sušvelnino katalikų tikybos suvaržymus. 1906 m. išsirūpinta, kad Aukštadvaryje būtų leista kurti naują katalikišką parapiją. 1910 m. pagal A. Filipovičiaus – Duboviko projektą, prižiūrint darbus Bronislovui Malevskiui, pradėta statyti medinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, kuri baigta 1913 ar 1915 m.

XIX a. pradžioje B. Malevskis paliko žymų pėdsaką Aukštadvario istorijoje. Jo iniciatyva miestelyje buvo pastatyta vaistinė (pastatas išlikęs), ambulatorija (sudegė per I pasaulinį karą), 1906 m. dvare įtaisytas upėtakių auginimo ūkis, kuris prieš I pasaulinį karą duodavo apie 3000 rublių gryno pelno. B. Malevskis aktyviai rūpinosi žemės ūkio reikalais, stengėsi gauti gerų sėklų, veislinių gyvulių, dalinosi jais su ūkininkais, organizavo Aukštadvario žemės ūkio ratelį, parodas, už savo lėšas platino žemės ūkio leidinius.

Prieš pat I pasaulinį karą valdžia miestelyje pastatė dviklasę mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Šis pastatas išliko iki mūsų dienų.

XX a. pradžioje Aukštadvaryje gyveno 603 žmonės, o Malevskių dvare – dar 54. Tuo metu 5 kartus per metus vykdavo turgūs: pirmosiomis darbo dienomis po sausio 6 d., kovo 4 d., spalio 1 d., lapkričio 1 d. ir devintą ketvirtadienį po Velykų. Šalia privačių žydų krautuvių veikė valdiška vyno parduotuvė. Prie valsčiaus valdybos 1905 m. buvo laikomi 4 arkliai, o 1902 m. – 2. Veikė pašto – telegrafo skyrius, kuriam 1910 m. vadovavo S. Gruševskis. Tais metais bendrąja gydytojo praktika Aukštadvaryje vertėsi B. Malevskio žentas Vladas Mangirdas bei felčeris Konstantinas Korževskis.

1910 m. į Aukštadvario valsčių įėjo 16 kaimo bendruomenių, 77 gyvenvietės, 1101 kiemas. Valsčiaus viršaičio pareigas ėjo F. Janonis, o raštininku dirbo I. Žurakovskis. Katalikų bažnyčiai tuomet vadovavo kunigas Juozas Bieliauskas, bet 358 žmonės lankė cerkvę.

1914 m. rugpjūčio1d. prasidėjo I pasaulinis karas. 1915 m. Lietuvą okupavo vokiečių kariuomenė. Vykstant karo veiksmams, dalis Aukštadvario sudegė. Tais pačiais metais okupacinė valdžia uždarė Aukštadvario mokyklą, jos patalpose apsigyveno kareiviai, o cerkvę pavertė javų sandėliu.

1918 m. susidarė sąlygos Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą. Vietose ėmė kurtis nauji valdžios organai, patriotiškai nusiteikusių piliečių grupės.

Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, Aukštadvaryje, vienu metu kūrėsi kelios valdžios. Gineitiškių ir Zelenpolio dvarų savininkas Vladas Stanevičius bandė sukurti lenkams pavaldų valsčiaus komitetą, ragino jaunimą stoti į lenkų legionus. 1919 m. vasario 7 d. Aukštadvarį užėmus Raudonajai armijai, miestelyje susikūrė bolševikams prijaučiantis karinis – revoliucinis komitetas (revkom), kuriam vadovavo buvęs rusų armijos kareivis Juozas Kaminskas. Miestelį užėmus bolševikams eilinį kartą nukentėjo cerkvė. Joje revkomo veikėjai įrengė šokių ir teatro salę. Cerkvės ir vienuolyno rūmai buvo žymiai apgadinti.

1918 – 1919 m. Aukštadvaryje veikė ir patriotiškai nusiteikusių žmonių grupė, į kurią įėjo Lietuvos Tarybos narys, Pivašiūnų klebonas kun. A. Petrulis, Kašonių dvaro savininkas K. Steikūnas, Jiezno klebonas Galaunia, Trakų dekanas K. Maliukevičius, Aukštadvario klebonas St. Šlamas, miestelio vaistininkas J. Juodelis ir dvaro savininkas V. Mangirdas. Didžiausias šių žmonių nuopelnas buvo 1918 m. lapkričio11d. Aukštadvaryje įsteigta lietuviška progimnazija.

1920 m. ties Aukštadvariu vyko mūšiai tarp lenkų generolo L. Želigovskio, bandžiusio užgrobti Lietuvą, legionų ir jaunos Lietuvos savanorių kariuomenės. Tų metų rudenį Aukštadvaryje stovėjo Lietuvos Kariuomenės III divizijos 3 – asis pėstininkų pulkas. Priešakinėse pozicijose lenkų puolimą stabdė 6 – to pėstininkų pulko savanoriai. Kovose su lenkais žuvo ir Aukštadvario kapinėse buvo palaidoti savanoriai Jurgis Baltrušis iš Slavikų miestelio, Šakių apskrities, Jonas Urbonas iš Telšių apskrities, Rietavo valsčiaus, ir Stasys Burneikis, kurio kilmė nėra žinoma. Šių Lietuvos karių kapai iškilo Aukštadvario kapinėse ir yra prižiūrimi mokytojos G. Savickienės bei mokytojo K. Venckaus vadovaujamo būrelio mokinių.
1923 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos nustačius demarkacinę liniją, Aukštadvaris liko Lietuvos pusėje. Tais metais miestelyje buvo 117 sodybų, kuriose gyveno 728 žmonės. Dar 87 gyventojai, priskiriami prie Aukštadvario, V. Mangirdo dvare.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaryje veikė savivaldybė, paštas, policijos nuovada, malūnas, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, keliolika krautuvių, kelios amatininkų dirbtuvėlės. Be pradžios mokyklos ir progimnazijos, 1928 m. miestelyje pradėjo veikti mergaičių žemės ūkio mokykla, kuriai vyskupas J. Matulaitis perdavė Aukštadvario vienuolyno rūmus, jo žemę ir buvusią cerkvę.

1923 – 1927 m. miestelyje veikė dvimečiai mokytojų bendrojo lavinimo kursai. Pirmaisiais metais juos lankė 45 klausytojai, o 1924 – 76 būsimi mokytojai. Per kelerius metus buvo išleistos 4 mokytojų laidos.

Nepriklausomybės metais Aukštadvaryje veikė katalikiškosios inteligentijos ir besimokančio jaunimo ateitininkų organizacijos kuopelė. Prie Kristaus Atsimainymo bažnyčios įsteigė aukštadvariečių ir aplinkinių kaimų katalikiškos pakraipos pavasarininkų grupė. Vienerius metus (1928) veikė jaunalietuvių organizacija. Aukštadvaryje pasižymėjo ir Jaunųjų ūkininkų ratelis. 1938 m. rudenį miestelio pakrašty įvyko didelė Jaunųjų ūkininkų šventė, apie kurią rašė to meto spauda.

1930 m. minint 500 – ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, visoje Lietuvoje vyko atminimo renginiai. Per šalies kaimus ir miestelius buvo nešamas Vytauto portretas. Didelės iškilmės vyko ir Aukštadvaryje. Vytauto Didžiojo portretas, apipintas ąžuolo lapų vainiku, kabojo ant iki šių dienų išlikusių vienuolyno vartų. Prie jų stovėjo kareivių garbės sargyba, buvo laikomos mišios.
Aukštadvario dvaro savininką V. Mangirdą, kuris buvo bene ryškiausia to meto asmenybė, 1931 m. ministras pirmininkas J.Tūbelis paskyrė Trakų apskrities Ypatingiems tautos atstovams rinkti susirinkimų pirmininku.

1939 m. miestelio gyventojų skaičius išaugo iki 1000 žmonių. Aukštadvario šviesuoliai, mokyklos, bažnyčia daug nuveikė, kad nepriklausomybės metais miestelis pasuktų lietuvybės link. Tačiau jame buvo stipri ir lenkų įtaka. Lietuvos Respublikos laikais miestelyje ir apylinkėse veikė nelegali, po atskiras sodybas klajojanti mokykla, lenkiškai „pochodnia“.
1940 m. Europoje jau vykstant Antrajam pasauliniam karui Lietuvą vėl užgriuvo okupacijos negandos. Ji pateko į komunistinės Sovietų sąjungos gniaužtus.
1940 m. rugpjūčio 16 d. Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdyje 16 Aukštadvario dvarų buvo išparceliuota. Panaikintas V. Mangirdui priklausęs dvaras: 375.99 ha. Žemės buvo išdalinta bežemiams ir mažažemiams. Mongirdų šeima buvo ištremta.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu valdžia dar spėjo Aukštadvario progimnaziją pertvarkyti į gimnaziją. Tolesnes reformas sutrukdė 1941 m. birželio 22 d. Sovietų sąjungos ir Vokietijos karas.

Jau pirmosiomis karo dienomis Aukštadvaris hitlerinės kariuomenės buvo okupuotas. Vietiniai žmonės prisimena, kad vokiečiai traukė nuo Užuguosčio. Tuo tarpu keliu nuo Stakliškių Aukštadvario link važiavo 3 sovietiniai lengvieji tankai, kurie įsimaišė į vokiečių koloną ir nuvažiavo kartu iki sankryžos Onuškis - Semeliškės, Stakliškės – Trakai miestelio centre. Čia tankistai partrenkė reguliuotoją, kuris nukreipė vokiečių techniką Semeliškių link, padegė benzinvežį ir paspruko Trakų link. Į šį incidentą vokiečiai atsakė padegamųjų kulkų salvėmis. Vakaro sutemų gaubiamą Aukštadvarį nušvietė gaisro pašvaistė. Šio gaisro ir apšaudymo metu žuvo apie 20 aukštadvariečių, sudegė apie 65 procentų miestelio. XX a. Aukštadvaris degė ir anksčiau: 1906 m. sudegė apie 30 namų, 1932 m. gaisras sunaikino apie 20 procentų pastatų. 1941 m. vokiečių sukeltas gaisras miestelio gyventojams buvo skaudžiausias.

Karo metais vokiečiai sunaikino visus Aukštadvaryje gyvenusius žydus. Figenbrenaitė, Broidaitė, Farberytė, Pitumaitės, Vaismanaitės, Balzamavičius ir daugelis kitų žydų tautybės žmonių buvo sušaudyti. Šiandien Aukštadvario žydus mena tik miestelio pakrašty esančios senos jų kapinės. O iki Antrojo pasaulinio karo žydai sudarė apie pusę miestelio gyventojų.

Nuo nacistų rankos žuvo ir kiti Aukštadvario gyventojai: P. Janonis, J. Barščevičius, A. Divonis, S. Tokaras, J. Venzlauskas, V. Narvidas, M. Degutytė.

1944 m. į Lietuvą, vydama į Vakarus vokiečius, grįžo sovietinė kariuomenė ir valdžia. Patriotiškai nusiteikę asmenys bandė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Aukštadvaris atsidūrė naujų kruvinų įvykių sūkuryje. Buvusios policijos nuovados rūsyje jau sovietų valdžios šalininkai kalino, mušė jiems neįtikusius žmones. Miestelio aikštėje žmones gąsdino išniekinti partizanų kūnai. Aukštadvario apylinkėse su sovietų valdžia bandė kovoti ir žuvo broliai Kaberai, kilę iš Čižiūnų kaimo, Grigaravičiai ir kiti į miškus išėję vyrai.

1945 – 1947 m. Aukštadvario žemės ūkio mokykloje dirbo Mykolas Valančius, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, palaikęs ryšius su partizanais, patriotiškai auklėjęs jaunimą.
Pokario metais Mongirdų dvaras buvo Lentvario tarybinio ūkio skyriumi, o 1950 m. jo žemės įjungtos į Dzeržinskio kolūkio, kurio centru tapo Aukštadvaris, sudėtį. 1955 m. dvare buvo įkurta tuberkuliozės ligoninė. 1964 m. atkurtas žuvininkystės ūkis.

1959 m. vietoj žemės ūkio mokyklos įsteigtas žemės ūkio technikumas, kuris nuo 1980 m. pertvarkytas į vidurinę profesinę technikos mokyklą. 1989 m. liepos 27 d. sugrąžintas senasis žemės ūkio mokyklos pavadinimas. 1959 m. pro Aukštadvarį tekanti Veknės upė buvo užtvenkta, ir jos vandenys ėmė sukti nedidelės hidroelektrinės turbinas. Ši elektrinė veikia iki šiol.
Sovietiniais metais Aukštadvario gyventojų skaičius nuolat augo. 1959 m. miestelyje gyveno 818 žmonių, 1970 m. - 1084, 1974 m. – 1179, o 1984 m. – 1280 gyventojų. 2002 m. sausio 1 d. Aukštadvaryje gyveno 1130 žmonių, jaunimo iki 30 metų – 148.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyvenimas Aukštadvaryje pasuko nauja vaga. Atsirado privačių parduotuvių, kavinių, verslininkų įmonių. Miestelyje pradėjo veikti Aukštadvario regioninio parko direkcija. Įkurta Aukštadvario bendruomenė. Dvaras sugrįžo buvusių savininkų vaikaičiams. Restauruotas Domininkonų vienuolynas, jame vėl atidaryta mergaičių mokykla. Atstatyta Liackų giminės koplyčia. Kasmet vis daugiau žmonių atvažiuoja į Aukštadvarį pailsėti, pasigrožėti