Kazokiškių dvarą, arba kitaip vadinamą Zabariją, iš Alfonso ir Johanos Laskių 1639 m. vasario 28 d. nusipirko Stanislovas Beinartas. Jis čia pastatydino pirmąją nedidelę bažnytėlę, kuri minima jau 1641 m. Plėsdamas savo valdas S. Beinartas supirko aplinkines žemes. Neilgai trukus, 1649 m. jis įkūrė netoli Kazokiškių esančiuose Paparčiuose vienuolius dominikonus ir savo fundaciniame akte nurodė, kad nespėjus iki jo mirties pastatyti Paparčių bažnyčios, laikinai turi būti palaidotas Kazokiškėse. Šį priesaką liudija ir XVII a. sukurtas S. Beinarto visos figūros epitafinis portretas, esantis Kazokiškių bažnyčioje, kuriame didikas pavaizduotas laikantis popieriaus lakštą su įrašu „Patres et fratres, orate pro me” (Tėvai ir broliai, melskitės už mane). Pagal fundatoriaus valią Kazokiškių bažnytėlė atiteko Paparčių dominikonams ir buvo laikoma jų filija, kuria rūpinosi iki 1864 m. Carinės valdžios įsakymu uždarius vienuolyną, Kazokiškių bažnyčia prijungta prie Žaslių parapijos.

Iki mūsų dienų išlikusi Kazokiškių bažnyčia iškilo jau vienuolių dominikonų rūpesčiu ir pastangomis. 1784 m. ji pradėta statyti šalia senosios medinės ir 1790 m. konsekruota. Šis saikingų klasicizmo formų su baroko elementais sakralinis statinys suprojektuotas žymaus architekto Augustino Kosakausko (1737-1803), kurį pasikvietė Paparčių dominikonų vienuolyno prioras Juozas Novickis. Iš pastarojo laiškų A. Kosakauskui aiškėja, kad labai vertinęs šį meistrą ir pirmasis rekomendavęs jį kaip architektą Lietuvos dominikonams. Kazokiškių bažnyčios šventoriaus vartai ir skyrium stovinti nedidelė mūrinė varpinė taip pat statyta pagal A. Kosakausko projektą.

Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčią, stovėjusią toliau nuo Paparčių konvento centro, mažiau paveikė vienuolyno naikinimo smūgiai. Jos interjerą iki šiol puošia seni ir vertingi, dar dominikonų laikus menantys meno kūriniai. Ypatingai maldininkų mėgiami ir garbinami paveikslai „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu”, „Šv. Jonas Krikštytojas” ir „Šv. Kazimieras”. Seniausias iš jų yra Dievo Motinos atvaizdas, kurį 1680 m. po studijų Romoje į Lietuvą parvežė dominikonas Liudvikas Skickis. Šis paveikslas yra Neapolio stebuklingo Marijos de Victoria (Nugalėtojos) paveikslo kopija. Ji kurį laiką buvo vienuolyno bažnyčioje Paparčiuose, o vėliau dominikonų perkelta į Kazokiškes. Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas garsėjo stebuklais, kuriuos patvirtina nuo 1700 m. specialioje knygoje padaryti įrašai ir gausiai aukoti sidabriniai votai. Pastarieji ilgainiui buvo perdirbti į kalinėtą aptaisą ir karūną. J. Vaišnoros teigimu,1743 m. šios sidabrinės vertybės buvo pavogtos ir parduotos Skarulių žydams. Dabar paveikslą dengiantis kalinėtas rūbas yra XVIII a. II-osios pusės meistrų darbo. Pastačius naują mūrinę Kazokiškių bažnyčią, stebuklingas Švč. Dievo Motinos atvaizdas papuošė jos didįjį altorių. Jau minėti paveikslai „Šv. Jonas Krikštytojas” ir „Šv. Kazimieras” įtaisyti šoniniuose altoriuose. Be šių trijų, XIX a. dokumentai aprašo kitus bažnyčioje buvusius tapybos darbus: „Rožinio Švč. Mergelė Marija”, „Nukryžiuotasis”, „Marija Sopulingoji”, „Šv. Vincentas Ferarietis”, „Šv. Kotryna Sienietė”. Tai vis dominikonų garbinami siužetai ir šventieji. Iki šių dienų išliko šv. Vincentą Ferarietį ir šv. Kotryną Sienietę vaizduojantys paveikslai. Vos pastačius Kazokiškių bažnyčią, Popiežius Pijus VI jai suteikė visuotinius atlaidus per Sekmines, Šv. Jono Krikštytojo gimimo ir mirties dienomis, per Rožinio Švč. M. Marijos ir Šv. Kazimiero šventes. Ypač daug maldininkų susirinkdavo į Sekminių šventes.

XIX a. Kazokiškių bažnyčios šventoriuje palaidoti šių apylinkių didikai: K. Gorskis su žmona, kilusia iš Narbutų, bei A. ir N. Grochovskiai.

Iš http://vienuolynai.mch.mii.lt

GPS
N 54°49,031'
E 024°50,404'