ARMANAVIČIAI (Германавічы, Vitebsko sritis, Šarkauščinos rajonas)

Miestelis įsikūręs abipus Dysnos upės. Vietovė ilgą laiką priklausė Sapiegoms, 1739–1782 m. ją valdė Hilzenai, o 1782–1939 m. tai buvo Širinų valda. Ignotas Širinas skyrė lėšų parapinei Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiai, kurios statybos darbai truko nuo 1770 iki 1787 metų. Joje įsirengė šeimos mauzoliejų, kuriame vėliau buvo palaidotas su savo žmona. Bažnyčia Vilniaus vėlyvojo baroko stiliaus. Fasade dominuoja aukštas frontonas, jį rėmina du stamboki, į viršų grakštėjantys penkiatarpsniai bokštai. Šventovė vienanavė, užbaigta pusapskrite apside su dviem zakristijomis, interjere panaudota daug architektūros puošybos elementų ir ornamentikos, išliko sienų tapybos fragmentų, rokokiniai altoriai. Interjero puošyboje susipina vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliai. Bažnyčia po Antrojo pasaulinio karo buvo uždaryta, 1988 m. vėl grąžinta tikintiesiems.

1782 m. miestelyje pradėjo kilti ir Širinų dvaro rūmai, kuriuose dabar įsikūręs Dailės ir etnografijos muziejus. Dvaro pastatas klasicistinis, stačiakampio plano, dviejų aukštų, simetriškos kompozicijos, akcentuotas dviem kampiniais rizalitais. Interjeras neišliko. Taip pat nebėra ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus koplyčios, kuri buvo pastatyta 1826 m. dvaro paveldėtojo sūnaus. Rūmus supa taisyklingo plano parkas, besidriekiantis prie Dysnos upės. Išliko ir kitų dvaro komplekso statinių.

Jolita Liškevičienė, Armanavičiai, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 210-212.