ŠEDUVA (Šiaulių apskritis, Radviliškio rajono savivaldybė)

Šeduva nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdoms. Manoma, kad kairiajame Niauduvos upelio krante prie Šeduvos stovėjo valdovo pilis arba dvaras. Per upelį buvo nutiesti net keli mediniai tiltai. Dabar šią vietą mena tik liepų alėja ir gatvių pavadinimai: Pilies gatvė ir Pilies takas. Šeduvos miestelis kūrėsi dešiniajame Niauduvos upelio krante. 1529 m. Žygimantas Senasis čia pastatydino parapinę Šv. Mikalojaus bažnyčią. Šeduvos seniūnijos savininkės, valdovės Marijos Liudvikos Goncagos prašomas, valdovas Jonas Kazimieras Vaza 1654 m. liepos 25 d. suteikė miesteliui savivaldos teises ir miesto herbą. Spindulinės struktūros turgaus aikštė buvo pagrindinis miesto akcentas, visi turgaus aikštėje statomi namai turėjo būti fasadu atsukti į aikštę, miestas turėjo daugybę užvažiuojamųjų kiemų. Dėl nuolat Šeduvą persekiojusių gaisrų buvo išleista namų statymo instrukcija, kurioje nurodytas pastato dydis (kiekvienas namas turėjo būti 12 sieksnių ilgio ir 4 sieksnių pločio), buvo uždrausta statyti namus be kaminų, o miestiečiai, neįstengę statyti geresnių namų prie turgaus aikštės, privalėjo sklypus parduoti. Centrinės aikštės pakraštyje iki šiol stovi XVIII a. iškilęs buvusios karčemos pastatas. Jau tada miestelis buvo daugiatautis, daugiau kaip pusę jo gyventojų sudarė žydai. XVIII a. Šeduvoje stovėjo Evangelikų liuteronų bažnyčia, iš jos teliko rūsys.

XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių seniūnas ir daugelio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių fundatorius Jeronimas Valavičius pastatydino didelę mūrinę Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kuri yra seniausias iki šiol tebestovintis pastatas Šeduvoje. Bažnyčios architektūra turi renesanso ir baroko stiliaus bruožų, įdomus jos interjeras. Didysis altorius – retas Lietuvoje XVII a. vidurio medinės drožybos paminklas. Presbiterijos sienoje išliko bažnyčios fundatorių Jeronimą Valavičių įamžinantis mūro reljefas. Barokinis vargonų prospektas – būdingas XVIII a. antros pusės Vilniaus vargondirbystės mokyklos pavyzdys. Mykolas Mačinskis 1658 m. Šeduvos bažnyčioje fundavo Angelų Sargų altariją, taip pat įrengė bažnyčioje altorių. XVII–XVIII a. su pertrūkiais Šeduvoje veikė ir jėzuitų misija.

Jolita Liškevičienė, ŠEDUVA, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 129–130.