Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia



Muzikinio kūrinio atlikėjas: Caroline Juodelyte

Visos šio objekto panoramos:

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (2)

Aprašymas

KRETINGA (Klaipėdos apskritis, savivaldybės centras)

Miestas įsikūręs prie Akmenos upelio. 

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kretinga (Kretenen) paminėta 1253 metais. Tuo metu čia būta gyvenvietės su pilimi. Vėlesniais amžiais, pasibaigus nuolatinėms kovoms su Vokiečių ordinu, šioje vietoje įsikūrė miestelis.

XVII a. pradžioje naujuoju miestelio savininku tapo Jonas Karolis Chodkevičius. Vietovę jis pervadino savo vardu – Karolštatu. Naujai jį perprojektavęs, steigėjas išrūpino savivaldos teises ir herbą – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdą. Po Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 1621 m. Kretingą paveldėjo jo duktė Ona. Jai ištekėjus, valda perėjo Sapiegoms. 1720 m. Kretinga atiteko Masalskių giminei. 1770 m. ją valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Jo įsakymu kelias nuo bažnyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis, dvaro rūmuose įsteigta oranžerija. Tais pačiais metais kilęs gaisras nusiaubė miestelį (liko tik mūriniai pastatai). 

Pirmoji medinė katalikų bažnyčia ir vienuolynas buvo pastatyti 1602 m. dešiniajame Akmenos upės krante, vadinamame Kretingsodyje, kur dabar įsikūrusios senosios kapinės. Netrukus, 1610–1617 m., Žemaitijos seniūno ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus iniciatyva kairiajame Akmenos krante buvo pastatyta nauja mūrinė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia su vienuolynu, kuriame įkurdinti bernardinų vienuoliai. Bažnyčioje buvo įrengti septyni barokiniai altoriai, sumontuoti puikūs vargonai (sudegė per Antrąjį pasaulinį karą), po vienuolių choru įrengta giminės kripta. Čia palaidota pirmoji Jono Karolio Chodkevičiaus žmona Sofija ir du sūnūs – Jonas Kazimieras ir Jeronimas Krizostomas, sesuo Kristina Chodkevičiūtė. Alaviniai jų sarkofagai 2008–2010 m. po restauravimo darbų grįžo į fundatorių kriptą. Iki šiol išliko šventovės statybos metais įrengtos didžiosios ir zakristijos durys, puoštos drožiniais, portretinėmis hermomis, herbais ir ornamentais, taip pat meistriškai drožinėtos ir tapytos vienuolių choro stalės. XVII a. pirmoje pusėje į Kretingą atgabentos stalės išsiskiria aukštomis atkaltėmis, kurios drožinėtos ornamentais ir ištapytos pranciškonų kankinių atvaizdais, įrėmintais puskolonėmis – tai retas renesanso dailės paminklas. Interjere taip pat dominuoja puošni drožinėta sakykla su Kristaus ir apaštalų skulptūromis. Meniniu požiūriu reikšmingi ir XVIII a. statyti altoriai, dešiniajame šoniniame yra stebuklingasis paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis su Švenčiausiojo Sakramento monstrancija rankoje stebuklo metu“. Šv. Antano altorius su senuoju paveikslu stebuklais ėmė garsėti iškart po konsekravimo 1759 m., o vėliau, 1862 m. atgabenus šv. Antano relikvijas, atnaujinus altorių ir pakeitus paveikslą dabar bažnyčioje esančiuoju, šis kultas tapo dar gyvesnis – išaugo ne tik į bažnytinius atlaidus, bet ir į visuotinę miestelio šventę.

1908 m. pagal Krokuvos architekto Slavomiro Odžyvolskio projektą bažnyčia perstatyta ir padidinta. Antrojo pasaulinio karo metais sudegusi bažnyčios bokšto smailė sovietmečiu atstatyta, tačiau įgijo naują pavidalą. XXI a. pradžioje į restauruotą Kretingos bažnyčią atkeliavo seniausi Lietuvoje veikiantys vargonėliai, kitados padirbinti Gintališkės bažnyčiai ir datuojami XVIII a. viduriu. Bažnyčios architektūra vertinga, nes jungia gotikos, renesanso, baroko bruožus. Iki šiol veikiantis bernardinų vienuolynas liudija seną miestelio religinio gyvenimo tradiciją. 

Kretingą visą laiką puošė didžiulis dvaras su parku. Senieji Jono Karolio Chodkevičiaus dvaro pastatai neišliko, anuos laikus mena tik du ąžuolai, po kuriais, anot pasakojimų, sėdėdavę Chodkevičiai.

Jolita Liškevičienė, KRETINGA, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 79–83.