Dautarų dvaras pastatytas XIX a. ir buvo vadinamas Viktoriške. XX a. pr. jį nupirko rusų reformatorius Piotras Stolypinas kaip kraitį savo dukrai Marijai, kuri ištekėjo už vokiečių kilmės karininko pulkininko von Bocko. Atsisakęs diplomato karjeros jis į Dautarus atvyko 1910 metais ir išgyveno čia iki 1933 m. 1911 m. dukrą ir jos vyrą aplankė pats P. Stolypinas. Jis į Lūšės geležinkelio stotį atvyko specialiu prabangiu vagonu, kuris būdavo prikabinamas prie traukinių sąstatų. Dvarui priklausė didelė plytinė. Tuometinis Dautarų dvaras turėjo didžiulius miškų ir dirbamų žemių plotus, durpyną, plytinę. Pagaminama produkcija būdavo išvežama į Europos šalis netoli dvaro nutiestu geležinkeliu. Dvaro ansamblį sudarė 14 pastatų. Be išlikusių pagrindinių dvaro rūmų pastato, svirno, kumetyno, čia dar buvo ledainė, plytinė, durpinė, kalvė, arklidės, tvartai, kiti ūkiui reikalingi statiniai. Dabar dar išlikęs 8,5 ha parkas.

Per I pasaulinį karą dvaro pastatuose vokiečiai buvo įruošę maisto ir pašarų sandėlius, paskyrę savo valdytoją, o vietos gyventojus apdėję didžiuliais mokesčiais. Bocko žmona buvusi labai gera, užjausdavusi vargšus, lankydavusi ir šelpdavusi sergančius, o pats baronas buvęs išlaidus, nelabai prižiūrėjęs dvarą.

1931 m. lapkričio 2 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Kentaučių kaimo gyventojai latviai laiške švietimo ministrui rašė: „Pasirėmę Lietuvos ir Latvijos mokyklų Konvencijai vykdyti instrukcija, turime garbės prašyti įsteigti mūsų vaikams Dautarų dvare latvių pradžios mokyklą . Tačiau mokykla taip ir nebuvo įsteigta, nes Mažeikių apskr. pradžios mokyklų inspektorius, patikrinęs vaikų sąrašą, nustatė, jog dalis vaikų yra vyresni nei 14 metų, o dalis lankė kitas mokyklas. Be to, rasta sąraše minimų jaunesnių kaip 7 metų amžiaus vaikų, kurie neprivalėjo lankyti mokyklą. Inspektoriui nurodžius šiuos trūkumus, latviai savo pageidavimą atšaukė.

1933 m. dvaro savininkė Marija viską pardavė ir su šeima išvyko į užsienį. Naujuoju dvaro savininku tapo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių bei jų sesers, Lietuvos radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas. Dvaras buvo nupirktas su visa ekonomine struktūra. Pastatai buvo apleisti. Nasvytis iš pagrindų viską iki 1939 m. suremontavo. Įrengė vieną kambarį, kuriame iš Pikelių atvažiuodavo klebonas ir laikydavo mišias. Nasvyčiai dvarui prižiūrėti samdė žmones, o patys čia atostogaudavo vasarą. Dvaras garsėjo turtinga biblioteka, kuri buvo parvežta iš Kėdainių rajone buvusio, Stolypinams priklausiusio Kalnaberžės dvaro. Nasvytis įrengė modernią durpių kasimo įmonę, nes dvaro laukuose buvo surasti dideli durpių klodai.

Po II pasaulinio karo dvaras nusavintas; pirmame aukšte buvo laikomi gyvuliai, čia veikė pradinė mokykla (mokytojos Jagminienė ir Eugenija Žemgulienė), apgyvendinti žmonės. Dvaro pastate vykdavo kaimo vakaronės, šokiai, vėliau gyveno neturtingos šeimos. Paskutinė dvaro rūmų gyventoja buvo Stefanija Sirutytė (gyveno II aukšte iki 2004 m.). Iki šių dienų išliko rūmai, svirnas ir kumetynas. Karo metu nugriauti kiaulidė, karvidė ir ledainė.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1999 m. Nasvyčių vaikai: Undinė, Algimantas ir Vytautas atgavo teises į dvarą. Undinė Nasvytytė 2002 m. pardavė dvarą geriems pažįstamiems, architektams restauratoriams Gražinai ir Antanui Juknevičiams. 2005 m. buvo pradėti dvaro restauravimo darbai. Pakeistos grindys, langai, uždengtas naujas stogas, atnaujinamos sienos, atstatomas lubų tinkas su lipdyba – frizais ir rozetėmis bei vykdoma daugybė kitų darbų. Pirmas aukštas yra reprezentacinis, čia buvo salės, svečių priėmimo kambariai, antras aukštas skirtas gyvenamosioms ir svečių patalpoms, pusrūsyje buvo virtuvė, kumečių valgomasis bei pagalbiniai kambariai - podėlis. Krosnys buvo baltos glazūros. Viena jau atkurta. Jos viršuje - šeimininkės tėvų Skokauskų giminės herbas. Dvare dirbanti dailininkė restauratorė Indrė Vaičiūnaitė-Vosylė rado seniausią dekorą. Viename kambaryje ant sienos išlikęs išdažytas mažas altorius. Dvaro pastate planuojama įkurti nedidelę ekspoziciją, svirne - amatų centrą. Dvarą numatoma pritaikyti dvarų kultūros turizmui ir verslui. Šią paskirtį, anot G. Juknevičienės, lėmė nedidelis atstumas iki Mažeikių, tokios paskirties objektų nebuvimas šiame krašte.

Pagal http://www.mke.lt