3 km nuo ↑ Platelių nutolęs Beržoro bažnytkaimis kaip Kęsgailų dvaro valda minimas jau 1511 metais. 

Beržoro kapinėse stovi du XVIII a. mediniai sakraliniai pastatai: Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia ir dabar jau nebeveikianti koplyčia, kurioje laikomas senas bažnyčios inventorius. Senieji vietos gyventojai pasakoja, kad būtent ši koplyčia ir buvo pirmieji kaimo maldos namai. Toje vietoje, kur dabar stovi koplyčia, augęs didžiausias visoje apylinkėje beržas – iš čia ir kilęs Beržoro pavadinimas, o beržo milžino vietoje buvo pastatyti nedideli maldos namai. Ilgainiui, kai maldininkai nebesutilpo koplyčioje, 1746 m. šalia pastatyta nauja, didesnė bažnyčia, o senoji pradėta naudoti kaip kapinių koplyčia. Naujojoje bažnyčioje buvo pastatyti trys mediniai altoriai, kurie išliko iki mūsų dienų. Keli paveikslai, kuriuose vaizduojamas vyskupas Stanislovas ir apaštalas Judas Tadas, bei Šv. Jono Nepomuko skulptūra taip pat mena ankstyvąjį – XVIII a. – bažnyčios puošybos etapą.

14 medinių koplyčių mažoji kalvarija Beržore buvo įsteigta 1759 m. Platelių klebono Juozapo Vaitkevičiaus pastangomis. Kasmet rugsėjo 14 d. per Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventę maldininkai aplankydavo Beržorą ir traukdavo į Žemaičių Kalvariją. Procesijos Beržoro kalvariją apvaikščiodavo ir liepos 16 d., per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus. Malonėmis garsėjantis šio titulo paveikslas tebepuošia bažnyčios didįjį altorių.

1964 m. medines koplytėles sovietų valdžia nugriovė, tačiau, atkūrus nepriklausomybę, 1991–2001 m. kalvarija atstatyta ir vėl traukia piligrimus. Senieji, 1809 m. tapyti koplyčių paveikslai saugomi Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.

Dalia Klajumienė, Beržoras, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 28–29.