Viena seniausių Telšių vyskupijoje Judrėnų bažnyčia istoriniu bei architektūriniu požiūriais yra visos Žemaitijos medinės liaudiškos architektūros unikumas. Bažnyčia yra labai brangi ir šiandien čia gyvenantiems tikintiesiems, mielai pasakojantiems apie ją prisiminimus ir legendas.
Anot istorikės Janinos Valančiūtės sudaryto leidinio "Judrėnų seniūnijos istorija", XVII amžiuje iškilusios bažnyčios statytojai ir fundatoriai, rėmę ją ir dotacijomis bei išrūpinę parapinės bažnyčios statusą, buvo Judrėnų dvarininkai Semaškos. Tuometis Žemaičių vyskupas Aleksandras Mikalojus Horainas bažnyčiai suteikė Šv. Antano titulą ir titulinius Šv. Antano atlaidus.

Judrėnų seniūnas Liudvikas Semaška, 1752 m. liepos 28 d. bažnyčiai suteikė 2000 timpų fundaciją, savo lėšomis pastatė medinę koplyčią, aiškindamas, jog tai dovana Judrėnų seniūnijos katalikams, kad šiems nereikėtų vargti per pavasario ir rudens potvynius nusigaunant iki tolimos Kvėdarnos bažnyčios.

XVIII a. pabaigoje vietoje koplyčios vietiniai meistrai pastatė naują tašytų lentų, eglinių rąstų bažnyčią, fasadu atsuktą į Rytus. Kunigo Petro Lygeikos lėšomis bažnyčioje įrengti trys mediniai altoriai, atriboti medine Dievo stalo tvorele. Po sena klausykla (anbona) stovėjo klausykla (konfesionalas).

Dokumente minima medinė krikštykla, nedideli, iki 12 balsų vargonai bei chore stovintys nauji vargonai. Stulpinėje varpinėje kabojo du varpai, nulieti 1750 m. Į pietus nuo šventoriaus įsikūrė klebonija, dviaukštis svirnas, tvartas, arklidė, ratinė, sandėlis po vienu šiaudiniu stogu.
1788 m. Judrėnų filijos kunigui Petrui Puleikiui 100 muštų olandiškų talerių testamentu suteikė bažnyčios fundatorių sūnus Aleksandras Semaška, nurodydamas 7 proc. nuo sumos skirti kunigų išlaikymui. XVIII a. pab.- XIX a. pradž. bažnyčiai suteikta nemažai piniginių dotacijų. Dvarininkai fundatoriai ir globėjai bažnyčioje turėjo personalinius suolus su atkaltėmis (stales).

1870 m. medinė stačiakampė trinavė, vienbokštė bažnyčia su dviem zakristijomis navų kampuose buvo rekonstruota ir padidinta. Virš fasado iškelti du bokštai su kryžiais. Bažnyčia įgijo stačiakampio, dviejų dalių pseudobazilikinio plano liaudiškos architektūros sakralinio statinio vaizdą.
Pripažino paminklu 1906 m. Judrėnų bažnyčia tapo parapine. Po trylikos metų ją vizituojant Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui konstatuota, kad Judrėnų parapija turi 1164 tikinčiuosius, valdo 33 dešimtines žemės; įsteigta Blaivybės draugija, Labdarybės organizacija, pavasarininkų kuopelė, Švč. Sakramento garbinimo, Gyvojo Rožančiaus bažnytinės brolijos, tretininkai.

Per II pasaulinį karą buvo apgadintas bažnyčios stogas, per sovietinę okupaciją bažnyčios žemės buvo nacionalizuotos, o ji pati 1949 m. - uždaryta. Klebonijoje įkurdinti kultūros namai, špitolėje - ambulatorija ir komunaliniai butai. Tikintiesiems protestuojant, leista bažnyčia naudotis nuomos teise.

Beje, sovietmečiu bažnyčia dėl liaudiškos architektūros ir gausių interjero vertybių paskelbta architektūros paminklu.

Bažnyčia remontuota po Nepriklausomybės atkūrimo, 1995-1996 m., parėmus Klaipėdos rajono valdžiai; pinigų aukojo ir paprasti žmonės.

Dailės vertybės

Liaudies dailidės bažnyčiai išdrožė penketą barokinių altorių. Didžiojo altoriaus centre tarp korintinių kolonų triados įstatytas šv. Antano viziją vaizduojantis paveikslas. Už kolonų stovi šv. Petro ir šv. Povilo statulos.

Presbiterijos dešinėje - puošnus, sudėtingos architektonikos altorius - krikštykla su baroko ir rokoko bruožų turinčiu šv. Jono Krikštytojo paveikslu, vertingu XVII-XVIII a. tapybos pavyzdžiu.

Rokoko sakykla su septynkampe viršutine dalimi gausiai dekoruota; apačioje kampuotas korpusas pereina į apvalias, išpūstas formas ir nusileidžia į vynuogių kekę. Sakyklos baldakimo viršų užbaigia banguoto karnizo su gėlių žiedais lankas.
Virš kupolo yra šv. Jono evangelisto su balandžiu figūra. Dviejuose įstrižuose altoriuose įstatytos šventųjų skulptūros. Viename altorių įstatytas senas švč. Mergelės Marijos, Belaisvių globėjos, paveikslas.

Ant presbiterijos sienų kabo seni vertingi paveikslai barokiniuose rėmuose, vaizduojantys Kristaus kankinimo scenas. Po bažnyčios skliautais yra ir nemažai kitų vertingų sakralinės dailės kūrinių.

Istorijos įdomybės

Judrėnų bendruomenės pirmininkė ir žinomo humoro kolektyvo vadovė Vilija Norvilienė pasidžiaugė gražia visuotine bendryste su dabartiniu bažnyčios klebonu Stanislovu Anužiu. Dauguma kaimo vaikų yra pasirinkę tikybos pamokas. Jas vedanti mokytoja Zita Rupšienė gieda bažnyčios chore.

Nuo Judrėnų ranka paduok - Užvėnų kaimas, garsėjantis Bidvos išmūrytu švč. Mergelės Marijos lurdu akmeniniame arkos formos pusrūsyje. XIX a. pabaigoje liaudies meistras pastatė koplytstulpį su Marijos skulptūra, ir sunkiausiai sirgęs lurdo statytojas Bidva stebuklingai išgijo. Ir šiandien aplinkinių kaimų gyventojai plūsta į lurdą melstis, gegužę gieda majavas. Čia trykšta šaltinis, neva turintis gydomųjų galių.

Stepono Dariaus memorialinio muziejaus direktorius Mečislovas Raštikis pasakojo, jog Judrėnų bažnyčioje susituokė lakūno, įveikusio Atlantą, tėvai Augustina ir Jonas Jucevičiai-Darašiai, čia krikštijo tris savo vaikus. Pagrandukas Steponas buvęs toks nenustygstantis, jog bažnyčioje motina jį turėjo laikyti už skverno, kad nelaipiotų ant altorių. Kartą berniukas į švęsto vandens indą pripylė rašalo.

Bažnyčios skalbėja - "pročkelė" - Irena Uselienė pasakojo: "Mano senoliai prisiminė, kad iš pradžių čia pamaldos vyko lenkų kalba, rusų carizmo laikais - rusų, ir tik paskui - lietuvių. Iki pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo kunigai egzekvijas - gedulo psalmes - giedojo lotyniškai. Anksčiau kunigas viską tvarkė: rašė mirties liudijimus, ūkininkų testamentus tvarkė."

Judrėnų legendos Moteris minėjo, jog Judrėnus karas mažai palietė, bažnyčios neniokojo ir stichinės nelaimės. Ir iš tremties lageriuose sugrįžo dauguma vietos gyventojų, tikėjusių, kad juos sergėjo Marija, Belaisvių globėja, kuriai šioje šventovėje melstasi.
"Bet mes daugiausiai tikime į šv. Antaną, ligonių globėją, apvogtųjų ir gaisrą patyrusiųjų užtarėją. Tikrai pasitaiko, kad Judrėnuose žmonės susigrąžina savo pavogtas gėrybes, ir ne vienas yra netikėtai prisikėlęs iš mirties patalo", - sakė I. Uselienė.
Judrėnuose neseniai sudegė du žmonės: vienas - itin religingas, antras - bedievis. "Jie susikibę rankom išeis į tą dangų. Baba yra pasakojusi, kad kai vienu metu miršta du žmonės, gerasis išsiveda drauge tą nusidėjėlį", - sakė pokalbininkė.

"Mūsų kunigas - iškalbingas, draugiškas, mandagus, užjaučiantis, gal dėl to bažnytėlėje tuokiasi iš toliau, net iš Klaipėdos atvykę jaunuoliai. Judrėniškiai ima šliūbą dideliuose miestuose, o ir mažai kas šliūbavojasi; gyvena susidėję", - pasakojo I. Uselienė.
"Dabar nieko nebebijau, galiu ateiti į bažnyčią dieną naktį, kai čia nabašnikas pašarvotas, nei mane Bucevičienė baido", - sakė, mat vietos žmonėms, kalbama, vaidenasi čionykštėse kapinėse palaidotų dvarininkų Bucevičių ramybės nerandančios sielos. Naktimis girdimas nuo dvarvietės bažnyčios link lekiančios karietos kinkinio bildesys.

Baudžiavos laikais priešais Bucevičių dvarą būdavo kariami prasikaltę baudžiauninkai. Dvarininkienė Elena buvo ypač žiauri: pakorusi ir Irenos prosenelį, kitiems neklusniesiems kapojusi pirštus, nupjaudavusi liežuvius.
Po mirties dvarininkę, kaip bažnyčios globėją, palaidojo bažnyčios šventoriuje, ir ji pradėjo vaidentis. Tuomet karstas su palaikais buvo iškastas, nukirsta žiauruolės galva padėta kojūgaly, o karstas užkastas miške.

http://www.ve.lt