Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Biržuvėnų dvaras (skaityti)



Garso fonas: Vydmantai Folk Ensemble "Žemčiūga"

Visos šio objekto panoramos: Biržuvėnų dvaras (8)

Pasidalinkite su draugais:

Aprašymas

BIRŽUVĖNAI (Telšių apskritis, Telšių rajono savivaldybė)

Biržuvėnų dvaras su piliakalniu Virvytės upelio dešiniajame krante įsikūręs 4 km į vakarus nuo Luokės miestelio. 

Tai viena senesnių Žemaitijos gyvenviečių. Pirmą kartą paminėta 1253 metais. 1670 m. Biržuvėnų dvarą iš Aleksandro Vainos įsigijo Tverų tijūnas Mykolas Gorskis. Gorskių giminei šis dvaras priklausė du šimtmečius – iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ši dvarininkų giminė XVIII a. viduryje suformavo naują dvaro sodybą su visais reikalingais elementais: pastatais, gausiais želdynais ir vandens telkiniais. Dvarą sudarė mediniai ponų namai, turintys baroko stiliaus bruožų (atstatyti po 2004 m. gaisro), oficina ir arklidės. Šie pastatai sustatyti apie ovalų parterį. Dvaro kompleksas išsiskiria aiškiai suformuotomis reprezentacinėmis, ūkinėmis ir gyvenamosiomis zonomis. Beveik visą iki šiol išlikusį dvaro kompleksą sudaro 19 pastatų. Dvaro rūmuose buvo sukaupta įvairių paveikslų, giminės portretų galerija, biblioteka, porceliano rinkinys. Interjeras išsiskyrė puošniais krosnių kokliais su Gorskių giminės herbais (kai kurie dailės kūriniai saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose ir Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose). 

Žemaitijos vėliavininkas Antanas Andrius Gorskis 1720 m. išrūpino Biržuvėnams privilegiją verstis prekyba, tačiau nedidelė ir retai apgyvendinta valda šalia didesnių to meto Žemaitijos miestelių – Luokės ir Telšių – neturėjo galimybės išaugti į didesnį miestą. Mūsų dienas pasiekęs dvaro pastatų ir parko kompleksas yra vienas didžiausių, išlikusių Žemaitijoje. Pastatai restauruojami, kompleksas pritaikytas turizmo reikmėms, įkurtas Etnografijos muziejus. 

Jolita Liškevičienė, BIRŽUVĖNAI, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 32–33. 

Į viršų