Joniškėlis ir jo dvaras legendomis apipintas labiau nei Lochneso ežero pabaisa ar Gedimino pilis. Norite pamatyti grafo Karpio vaiduoklį? Užsukite į Joniškėlio dvaro parką per audrą.

Johaniškėlis Johaniškėlis – taip buvo vadinamas Joniškėlis pagal dvarininko Karpio užgaidą. Mat jo pirmoji žmona buvo Johana. Bet apie viską – nuo pradžių.
Istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, pirmiausia parodo naująjį muziejų, kuriame gausu senovinių prietaisų ir rakandų. Sienos nukabinėtos šimtametėmis nuotraukomis. Muziejuje yra net spaudos draudimo metus menančių knygų. Jos sukapotos, tačiau nesudegintos – kažkam jų pagailo.
Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškiais. Tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia.

Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia.

Sudegus senajai bažnyčiai, tuometis Karpių šeimos atstovas 1792 metais pastatė mūrinę Švč. Trejybės parapijos bažnyčią.

Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų. Paskendo visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus. Mokėjo jiems algą, o šie statė bažnyčią. Nuo plytinės plytos buvo perduodamos iš rankų į rankas.

Štai jums ir pirmoji legenda – kažkur Italijoje, iš kur save kildina Karpiai, stovi tokia pat bažnyčia. Tiesa tai ar melas, tačiau šis pastatas gana skoningas. Prie legendų būtų galima priskirti ir itališką Karpių kilmę.

Kruvinos legendos Dar viena legenda paaiškina, kodėl bažnyčios pastatas yra karsto formos. Sakoma, jog Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi per miegamojo langą. Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai.

Joniškėlio parkas – unikalus kraštovaizdžio kūrinys. Vienur jis angliškai padrikas, kitur – tvarkingos prancūziškos simetrijos. Faktas – Karpiai skoningai tvarkė ne tik pastatus, bet ir parką.

Dar viena legenda byloja, kad čia niekaip neprigijo medžiai. Kažkoks miestelio keistuolis, anuometis ezoterikas Pšibilskis pasakė, kad reikia nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas – ąžuolai stojo, kur mergaičių – liepos sužaliavo.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytų vaikų tėvai. Jie prakeikė dvarininką ir jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos ąžuolai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų – sudegintų ąžuolus. Tik tuomet jis gaus ramybę.

“Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau”, – gudriai šypteli V. Stanislovaitis.

Parke ne tik ąžuolai ir liepos auga – čia galima suskaičiuoti apie 120 skirtingų rūšių medžių.

Dvaro pastatai Joniškėlio dvaras ir pats miestelis nuo XVIII amžiaus vidurio priklausė Karpių giminei. Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino.

Dvaro istorija ir paties miestelio ekonominis pakilimas prasidėjo po to, kai dvarininkai paprašė tuometės valdžios leisti rengti turgus ir taip pagerinti ekonominę situaciją. 1736 m. birželio 30 d. karalius Augustas suteikė Karpiams teisę įkurti miestelį ir rengti turgus bei tris metines muges.

1763 metais kilo gaisras, sunaikinęs visus dvaro medinius pastatus. Netrukus vietoj stojo mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas. XIX amžiuje buvo pastatytas centrinių rūmų priestatas, svečių namas arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė. 1871 metais pastatyta karvidė. Jos statybos metus galima išvysti vėjarodėje, besisukiojančioje virš karvidžių.

Dvaro rūmai – tai du ne vienu metu statyti korpusai. Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių senesnių rūmų. Pagrindiniuose klasicistinio stiliaus rūmuose dabar įsikūrusi Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis. Rūmuose yra dvaro ir bandymų stoties kūrimo istorijos ekspozicija. To paties pastato rūsyje įsikūręs ir Joniškėlio krašto muziejus, kuriam vadovauja V. Stanislovaitis.

Pažanga Kita Joniškėlio istorijos dalis panaši į legendą, tačiau čia nėra nė lašo prasimanymo. Paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis Joniškėliui nusipelnė daugiausia. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas rėžė skausmingai – Ignacas sirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas jam negalėjo padėti. Mirė būdamas vos 28-erių, tačiau prieš tai spėjo parašyti testamentą.

Karpis atleido nuo baudžiavos visus jam pavaldžius žmones. Jis žinojo, kad varu verčiamas žmogus dirba gerokai prasčiau. Testamentu paliko 400 tūkst. auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių.

Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Sparčiai kylančio miesto ambicijos prilygo Niujorkui. Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė traukinius, nes buvo dirbęs tikroje stotyje lagaminų nešiotoju. Nepaisant to, Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.

“Mirties batalionas” Nenuostabu, kad Joniškėlis, būdamas rajono centru, turėjo ambicijų tapti net atskira respublika. Tokia jis pasiskelbė po to, kai sukūrė savo kariuomenę.

1918 metais kovose su bolševikais puikiai pasirodė Joniškėlio kovotojai. Paslaptingai susibūrė nemaža kuopa – 850 vyrų. Ši paslaptis apipinta legendomis. Bolševikų valdžia draudė žmonėms burtis i didesnius sambūrius, tačiau… vestuvių juk niekas neuždraus!

Joniškėlyje tuomet nebuvo nė vieno savaitgalio be laidotuvių ar vestuvių. Nesvarbu, kad jaunoji vis ta pati, o karste visai ne kūnas, o krūva šautuvų. Beje, klebonas laikėsi ypatingos dietos, nuo kurios labai keitėsi jo apimtys. Išvyksta klebonas į Šiaulius plonytis. Vos kelioms dienoms. O grįžta visas nusipenėjęs. Joniškėlyje, ištraukęs iš sutanos kelis šautuvus ir tuziną granatų, “sulieknėja”.

Vieną dieną pačiame Joniškėlio centre iškilo juoda vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais bei užrašas – Joniškėlio mirties batalionas. A. Stapulionio vadovaujamame štabe buvo per 20 karininkų. 1919 metų balandį šis batalionas gynė apie 70 kilometrų ilgio fronto liniją – nuo Latvijos sienos iki Bernatonių kaimo prie Panevėžio. Vėliau šis Joniškėlio batalionas buvo prijungtas prie reguliarios Lietuvos kariuomenės.
www.joniskelis.lt